VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS posakį: Ab alio expectes alteri quod feceris [Tai, ką padarei vienam, sulauksi iš kito]. Tai mūsų paskutinioji valia, bet gana plačiai aprašyta ir aiškiai išreikšta, kad būtų svarbi ir tvirta, jeigu ne kaip testamentas, tai kaip kodicilas, kadangi pagal krikščioniškas teises, kurių visi krikščionių valdovai įpratę bylose laikytis, imperatoriai, karaliai, kunigaikščiai, jokios viršenybės sau juo nepripažindami, testamento arba kodicilo galia veikti sine solennibus [be iškilmių], kaip teisininkai sako, Regulis Juris [teisės nuostatomis] ir pareiškę paskutinę savo valią raštu be liudininkų, tai yra daugeliu atvejų ponų tarybų viršesniems žmonėms leista. Taip pat šį perrašytą testamentą mes kartą ir antrą, ir dar keliolika kartų perskaitę ir išklausę, jį, kaip mūsų nuoširdžia ir gera valia bei paliepimu parašytą, mūsų signetu, kuriuo paprastai antspauduodavome slaptus raštus, užantspaudavome ir, kad būtų tikriau ir patikimiau, savo ranka pasirašėme, būdami geros atminties ir sveiko proto.
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS posakį: Ab alio expectes alteri quod feceris [Tai, ką padarei vienam, sulauksi iš kito]. Tai mūsų paskutinioji valia, bet gana plačiai aprašyta ir aiškiai išreikšta, kad būtų svarbi ir tvirta, jeigu ne kaip testamentas, tai kaip kodicilas, kadangi pagal krikščioniškas teises, kurių visi krikščionių valdovai įpratę bylose laikytis, imperatoriai, karaliai, kunigaikščiai, jokios viršenybės sau juo nepripažindami, testamento arba kodicilo galia veikti sine solennibus [be iškilmių], kaip teisininkai sako, Regulis Juris [teisės nuostatomis] ir pareiškę paskutinę savo valią raštu be liudininkų, tai yra daugeliu atvejų ponų tarybų viršesniems žmonėms leista. Taip pat šį perrašytą testamentą mes kartą ir antrą, ir dar keliolika kartų perskaitę ir išklausę, jį, kaip mūsų nuoširdžia ir gera valia bei paliepimu parašytą, mūsų signetu, kuriuo paprastai antspauduodavome slaptus raštus, užantspaudavome ir, kad būtų tikriau ir patikimiau, savo ranka pasirašėme, būdami geros atminties ir sveiko proto.
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS posakį: Ab alio expectes alteri quod feceris [Tai, ką padarei vienam, sulauksi iš kito]. Tai mūsų paskutinioji valia, bet gana plačiai aprašyta ir aiškiai išreikšta, kad būtų svarbi ir tvirta, jeigu ne kaip testamentas, tai kaip kodicilas, kadangi pagal krikščioniškas teises, kurių visi krikščionių valdovai įpratę bylose laikytis, imperatoriai, karaliai, kunigaikščiai, jokios viršenybės sau juo nepripažindami, testamento arba kodicilo galia veikti sine solennibus [be iškilmių], kaip teisininkai sako, Regulis Juris [teisės nuostatomis] ir pareiškę paskutinę savo valią raštu be liudininkų, tai yra daugeliu atvejų ponų tarybų viršesniems žmonėms leista. Taip pat šį perrašytą testamentą mes kartą ir antrą, ir dar keliolika kartų perskaitę ir išklausę, jį, kaip mūsų nuoširdžia ir gera valia bei paliepimu parašytą, mūsų signetu, kuriuo paprastai antspauduodavome slaptus raštus, užantspaudavome ir, kad būtų tikriau ir patikimiau, savo ranka pasirašėme, būdami geros atminties ir sveiko proto.