Paprotys

Žynių laikini ir pastovūs aukurai miškuose, prie vandenų ir turgavietėse

1 teiginys2 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 1 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–1 iš 1 teiginių

t-001vidutinis

Narbutas rašo, kad žemesnės kategorijos žyniai miškuose, prie vandenų ir turgavietėse įsirengdavo laikinus ar pastovius aukurus aukoms.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 269

Pačiuose Prūsuose yra panašių vietų, kurių suskaičiuojama iki šešeto, o Hartknochas veltui kamuojasi su jomis nežinodamas, kurią laikyti tikrąja Romove; mat tie pavadinimai galėjo atsirasti dėl įvairių krašto nutikimų, kurie galėjo paskatinti vyriausiuosius žynius apleisti vieną vietą ir perkelti savo buveinę į kitą ir kartu įkurti naują šventyklą. Kadangi lietuvių genties tautos turėjo krivių įvairiose vietose, todėl buvo gausu ir aukų atnašavimo vietų, kurios nebuvo šventyklos to žodžio prasme. Taip pat ir žemesnės kategorijos žyniai įsirengdavo laikinus arba pastovius aukurus miškuose, po šventaisiais medžiais, upių, ežerų pakrantėse, vidury miestų turgaviečių ir ten prireikus atnašaudavo aukas.