t-001vidutinis
Žygimantas Senasis Vilniaus vandens tiekimui skyrė savo šaltinį už Subačiaus vartų ir leido vandenį vamzdžiais išvedžioti po namus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 279-280
Tai sukėlė nesiliaujančius vaidus tarp šio ordino ir miestiečių, tad Žygimantas, kad patenkintų pirmąją sąlygą ir aprūpintų Vilnių vandeniu, kaip kad buvo aprūpinta Krokuva, atidavė miestui nuosavą savo šaltinį netoli miesto, už Subačiaus vartų, prie kelio į Žiupronis. Vandenis leido vamzdžiais po visus namus išvedžioti. Netgi pats, 1535 metais būdamas Vilniuje, važinėjo už miesto apžiūrėti tos versmės ir įsitikinti, jog ji trykšta karaliaus, o ne privačioje žemėje8. Tokias dideles karaliaus pastangas miestą aprūpinti vandeniu nulėmė ne tik patogumo siekis ir atkaklūs miestiečių prašymai, bet ir du baisūs gaisrai, kilę 1513 metų vasario 21 dieną ir 1530 metais, Vilniui padarę labai didelių nuostolių. Per pirmąjį gaisrą buvo sunaikinta Aukštutinė pilis, per antrąjį liepsnose pražuvo Žemutinė karalių pilis ir didžioji miesto dalis9. Tai atsitiko labiausiai dėl to, kad, nukreipus vamzdžiais Vingrių šaltinius, toliausiai nuo upės esančioms miesto dalims 8 Žr. Miesto archyve: Žygimanto Senojo privilegija, datuota Rūdninkuose, 1534 metų liepos 4 dieną, ir kita, išsamesnė, išleista Vilniuje, 1535 metų liepos 17 dieną, su karaliaus parašu. Iš tos versmės ištekantis upelis vadinosi Druja, nes yra miesto archyve karaliaus Žygimanto Augusto laiškas, rašytas rusų kalba iš Liublino, datuotas 1538 metų rugsėjo 1 dieną, su Lietuvos antspaudu ir raštininko Ostafiejaus [Eustachijaus] parašu, įspėjantis ponią Kiščiną, Vitebsko vaivadienę, kad nestabdytų vandens, vamzdžiais nuvesto į miestą, iš Drujos upės Paplaujoje, tekančios netoli Ziupronių kelio, nes tam yra karaliaus leidimas, kurį ji privalanti gerbti. Toji Kiščina valdė Markučius ir ant kalno prie Vilnelės turėjo didelius kaimo stiliaus namus, - prie kelio, išeinančio iš daubos ir vedančio iš dabartinio Markučių dvaro į namelį, vadintą Jeruzalimu, Paplaujoje. Ponia Vitebsko vaivadienė turėjo gerą skonį ir gyveno žavingoje vietoje. 9 Ko j a ł o w i c z, II, p. 391. Mūrinio namo, stovinčio Šv. Jono ir Vyskupų gatvės kampe, dovanojimo aktu, padarytame Trakų vaivados Jono Zabžezinskio Vilniaus vyskupui Jonui iš Lietuvos kunigaikščių, 1533 metų spalio 26 dieną (Archiwum Kapitulų MSS), yra užsimenama apie tą didelį gaisrą. 263 ## Puslapis 280 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS gesinti pristigo vandens10. Tačiau šios gaisrų padarytos nelaimės privertė susirūpinti tvarkingesnių miesto statymu, taip pat jau senų Pilies ir Katedros pastatų remontavimu bei atnaujinimu. Pirmąją iš griuvėsių prikėlė karalius ir pavertė patogiais savo apartamentais11, antrosios atstatymu 10 Po didelių ginčų Vingrių Šaltiniai, šiandien vadinami Vingriais arba Vengriais, pagaliau sugrįžo miesto nuosavybėn. Archyve yra šio šaltinio pardavimo iš dominikonų miestui sutartis, sudaryta 1536 metų Šv. Elenos dieną, už šimtą kapų lietuviškų grašių ir dešimtį pūdų pipirų: Vendimus abscedimus, et resignamus vivum nostrum Vingier, seu torrentem vulgariterque dictum extra civitatis moenia existentem, una cum alveo et aqua ex indė fluenti et canalibus, omnique usu et fructu quibusvis emolumentis... pro centum sexagenis grossorum monethe et numeri Lithuanicalis et decem talentorum piperis [Parduodame, atsisakome ir grąžiname mūsų Vingrių šaltinį ar paprastai vadinamą versmę, esantį už miesto sienų, kartu su rezervuaru ir iš čia tekančiu vandeniu bei kanalais visų besinaudojančių poreikiams ir naudai... už šimtą kapų lietuviškų grašių ir dešimtį pūdų pipirų]. Dominikonai tiktai sergėjo, kad pats miestas į jų vienuolyną vieną kanalą nukreiptų ir kad nedraustų nutiesti vamzdžių į Vilniaus pilininko Jono Hozijaus namus, esančius Vokiečių gatvėje, nes jam suteikta tokia teisė. Domino ]oanni Hosio Praefecto Castri Vilnensis posterisque ejus, ac ejus Parenti Domino Ulrich, nuper defuncto, aquam ad ilius domum in Platea Germanorum ducendam et habendam in perpetuum permisimus, atque nostro dato privilegio firmavimus [Ponui Jonui Hozijui, Vilniaus pilies viršininkui ir jo įpėdiniams bei jo tėvui ponui Ulrikui, neseniai mirusiam, vandenį į jo namus Vokiečių gatvėje atvesti ir amžinai turėti leidome ir mūsų duota privilegija patvirtinome]. Be to, šiuo sandoriu dominikonai pripažįsta, kad anksčiau niekam šio vandens nepardavinėję, kad vyskupas į jį neturįs jokios teisės, tiktai pats karalius, kuris jiems jį davė, turi pirmumo teisę nuvesti vandenį kanalais savo pilies reikmėms.