Vilniaus miestiečių Magdeburgo teisės, prekybos laisvės ir municipalinių pajamų tvarka

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo duotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksandras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo metu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas privačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Malmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsakymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva laivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vilniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla visur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Dar būdamas didžiuoju kunigaikščiu, Kazimieras tais pačiais metais atleido Vilniaus miestiečius nuo muito mokesčio visoje Lietuvoje, o atskiru įsakymu jiems suteikė šią laisvę prekiaujant su Černigovu32. Tapęs karaliumi, jis tą pačią privilegiją pritaikė visiems Vilniaus gyventojams, prekiaujantiems su Lenkija. Sutartis, Vilniuje sudaryta su Pskovu, likusiu Kazimiero globoje, gerokai praplėtė prekybinius šio turtingo miesto santykius su Lietuvos sostinė33. Karalius už nuopelnus dalijo bajorams statydintis žemės sklypus, priklausančius Vilniaus piliai34 ir 1451 metais miestiečius, paklūstančius Magdeburgo teisei, atleido nuo pastočių davimo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Privilegijose Žygimantas pareiškė, kad atskirdamas visas lenkų, lietuvių ir rusų teises bei papročius, amžiams suteikia miestui vokišką Magdeburgo teisę, Krokuvos naudojamą nuo seno. Iš vaivadų ir visų karališkųjų valdininkų buvo atimta galia kištis į miesto reikalus, ir tik pačiam miesto vadovui, vadinamam vaitu, duota teisė spręsti ir bausti už miestiečių padarytus kriminalinius nusikaltimus. Taigi vaitui buvo suteikta tokia galia, kad niekas negalėjo jo į teismą pakviesti, tiktai pats kunigaikštis ir tik raštu, patvirtintu valdovo antspaudu, o ten atsidūręs [vaitas] privalėjo ne kitaip, tik pagal miesto teisę atsakyti ir aiškintis dėl pateiktų priekaištų. Dar Žygimantas patvirtino miesto svarstykles, kur kiekvienas parduodantysis privalėjo sverti vašką ir kitus dalykus, taip pat gelumbės kirpyklą, keturias gelumbės ir keturias kitų prekių krautuves, iš kurių miestas galėjo gauti šiek tiek pajamų. Pagaliau garantavo Vilniui pelną nuo vadinamosios šinkorystės, arba vyno, midaus ir alaus smuklių, tačiau už šią privilegiją pasilikdamas tam tikrą mokestį kunigaikščio iždui, kadangi pagal seną paprotį miestas privalėjo kasmet jį surinkti.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Šis teisingumas buvo Vilniui anksčiau negu kitiems miestams taikomas. Tų pačių metų rugsėjo 23 dieną Žygimantas, protėvių papročiu, Vilniaus miestiečiams suteikė laisvę imtis prekybos ir be muito mokesčio nuo kelių, tiltų ir visų perėjų gabenti prekes visoje Lietuvos žemėje: Lucke, Kaune, Minske, Brastoje, Naugarduke, Smolenske ir Podolėje. Vėliau, po keturių dienų, Vilnius gavo jau užmirštų miesto Magdeburgo 17 Apie tai didžiajam magistrui praneša komtūras iš Lealio, iš Rygos, laiške, datuotame 1432 metų rugpjūčio 19 d.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Kadangi pilietinis karas po Vytauto Didžiojo mirties ir žiauri Žygimanto valdžia buvo Vilniaus miesto valdžios sluoksniuose sukėlę chaosą, nuskurdinę ir palikę be gyventojų miestą, beveik galutinai sugriovę Magdeburgo teisių galią, todėl Kazimieras, įsigilinęs į apgailėtiną savo sostinės būklę, privalėjo atnaujinti anksčiau nustatytą tvarką. Reikšminga jo privilegija, 1441 metais išleista Brastoje, prikėlė Vilniui Magdeburgo teises, nustatė Vilniui du didžiuosius prekymečius, o kas savaitę - įprastus turgus, garantavo miestui didesnes pajamas, dovanodamas jam nemažą žemės plotą, nusidriekusį išilgai miesto sienos palei Viliją, o skersai - nuo Lukiškių priemiesčio iki Velnio, šiandien vadinamo Tauro, kalno30. Vilniaus vaitai ta pačia privilegija įgijo didelę valdžią ir jų aukštai padėčiai būtiną au­ 29 Žr.