Vilniaus miestiečių Magdeburgo teisės, prekybos laisvės ir municipalinių pajamų tvarka

PDF 245

Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo \nduotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksan­\ndras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo \nmetu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas pri­\nvačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Mal­\nmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsa­\nkymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva \nlaivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vil­\nniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla \nvisur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41.

PDF 241

Dar būdamas didžiuoju kunigaikščiu, Kazimieras tais pačiais metais atlei­ do Vilniaus miestiečius nuo muito mokesčio visoje Lietuvo­ je, o atskiru įsakymu jiems suteikė šią laisvę prekiaujant su Černigovu32. Tapęs karaliumi, jis tą pačią privilegiją pritaikė visiems Vilniaus gyventojams, prekiaujantiems su Lenkija. Sutartis, Vilniuje sudaryta su Pskovu, likusiu Kazimiero globoje, gerokai praplėtė prekybinius šio turtingo miesto santykius su Lietuvos sostinė33. Karalius už nuopelnus da­ lijo bajorams statydintis žemės sklypus, priklausančius Vil­ niaus piliai34 ir 1451 metais miestiečius, paklūstančius Mag­ deburgo teisei, atleido nuo pastočių davimo.

PDF 234

Privilegijose Žygimantas pareiškė, kad atskirdamas visas lenkų, lietuvių ir rusų teises bei papro­ čius, amžiams suteikia miestui vokišką Magdeburgo teisę, Krokuvos naudojamą nuo seno. Iš vaivadų ir visų karališ­ kųjų valdininkų buvo atimta galia kištis į miesto reikalus, ir tik pačiam miesto vadovui, vadinamam vaitu, duota tei­ sė spręsti ir bausti už miestiečių padarytus kriminalinius nusikaltimus. Taigi vaitui buvo suteikta tokia galia, kad niekas negalėjo jo į teismą pakviesti, tiktai pats kunigaikš­ tis ir tik raštu, patvirtintu valdovo antspaudu, o ten atsi­ dūręs [vaitas] privalėjo ne kitaip, tik pagal miesto teisę at­ sakyti ir aiškintis dėl pateiktų priekaištų. Dar Žygimantas patvirtino miesto svarstykles, kur kiekvienas parduodan­ tysis privalėjo sverti vašką ir kitus dalykus, taip pat ge­ lumbės kirpyklą, keturias gelumbės ir keturias kitų prekių krautuves, iš kurių miestas galėjo gauti šiek tiek pajamų. Pagaliau garantavo Vilniui pelną nuo vadinamosios šin- korystės, arba vyno, midaus ir alaus smuklių, tačiau už šią privilegiją pasilikdamas tam tikrą mokestį kunigaikščio iž­ dui, kadangi pagal seną paprotį miestas privalėjo kasmet jį surinkti.

PDF 233

Šis teisingu­\nmas buvo Vilniui anksčiau negu kitiems miestams taikomas. \nTų pačių metų rugsėjo 23 dieną Žygimantas, protėvių pa­\npročiu, Vilniaus miestiečiams suteikė laisvę imtis prekybos \nir be muito mokesčio nuo kelių, tiltų ir visų perėjų gabenti \nprekes visoje Lietuvos žemėje: Lucke, Kaune, Minske, Bras­\ntoje, Naugarduke, Smolenske ir Podolėje. Vėliau, po ketu­\nrių dienų, Vilnius gavo jau užmirštų miesto Magdeburgo\n17\nApie tai didžiajam magistrui pra­\nneša komtūras iš Lealio, iš Rygos, \nlaiške, datuotame 1432 metų rugpjū­\nčio 19 d.

PDF 240

Kadangi pilietinis karas po Vytauto Didžiojo mir­\nties ir žiauri Žygimanto valdžia buvo Vilniaus miesto \nvaldžios sluoksniuose sukėlę chaosą, nuskurdinę ir palikę \nbe gyventojų miestą, beveik galutinai sugriovę Magdebur­\ngo teisių galią, todėl Kazimieras, įsigilinęs į apgailėtiną sa­\nvo sostinės būklę, privalėjo atnaujinti anksčiau nustatytą \ntvarką. Reikšminga jo privilegija, 1441 metais išleista Bras­\ntoje, prikėlė Vilniui Magdeburgo teises, nustatė Vilniui du \ndidžiuosius prekymečius, o kas savaitę - įprastus turgus, \ngarantavo miestui didesnes pajamas, dovanodamas jam ne­\nmažą žemės plotą, nusidriekusį išilgai miesto sienos palei \nViliją, o skersai - nuo Lukiškių priemiesčio iki Velnio, šian­\ndien vadinamo Tauro, kalno30. Vilniaus vaitai ta pačia pri­\nvilegija įgijo didelę valdžią ir jų aukštai padėčiai būtiną au­\n29\nŽr.