t-001vidutinis
Narbutas krikščionių kunigų nusistatymui priskiria draudimą viešai rinktis šventose vietose, kur giesmės ir sakmės primindavo senus prisiminimus.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Nelaimė netgi lėmė, kad ir švelniais būdais priimant šviesą kitose lietuvių žemės šalyse tautos prarado visas savo senienas: arba iš anksto kruvinais karais pažymėtomis išmokomis apmokėdavo už savo savitumą, arba krikščionių kunigų nusistatymas be išlygų išnaikino krašto paminklus. Buvo sudaužytos gimtųjų dievų statulos, sugriautos šventyklos, iškirsti šventieji šilai, įvesta kita kalba, uždrausti vieši susiėjimai įprastose šventose vietose, kur giesmės, pasakojimai ir sakmės primindavo dalykus, susijusius su brangiais gimtaisiais prisiminimais. O šie praradimai palaidojo neįkainojamą tautos istoriją, kuria ji, kaip įprasta, garsėjo šioje šiaurinėje žemėje, turėdama iš tiesų nepatvarius paminklus, bet iš kartos į kartą atstatomus iš paveldėtos tautiškumo meilės.