Narbutas, remdamasis Lasickiu, Vėlines aiškina kaip po Ilgių šventės vykusį viso kaimo mirusiųjų pagerbimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 387
Tai visiškai primena Antikos žmonių Circumpotatio (gėrimą ratu), kurį su tokiomis pastangomis Solonas bandė išnaikinti Atėnuose, o decemvirai - Romoje. Be šitų iškilmių, kiekviena šventė, išskyrus Rasos šventę, baigdavosi minėjimu mirusiųjų garbei: Lasickis iš savo žinių pateikia apeigų mirusiųjų garbei, atliekamų po Ilgių šventės, aprašymą. Ta diena vadinasi Vėlinės bene dėl to, kad ją švęsdavo visas kaimas visiems savo mirusiesiems pagerbti.
Narbutas aprašo Vėlinių paprotį, kai mirusiųjų vėlės pirmiausia kviestos į pirtį, o joms paruošti prausimo reikmenys ir drabužiai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 386
Mirusiųjų vėles pirmiausia kviesdavo į pirtį, kur kiekvienai iš pakviestųjų buvo paruošti prausimo reikmenys ir drabužiai. Paskui atskirai paruoštoje troboje valgiais ir gėrimais padengia stalą, o patys parvyksia namo ir tris dienas puotauja. Pagaliau mirusiesiems skirtus dalykus ir maistą nuneša ant kapų; mostais atsisveikinę su mirusiaisiais, nueina. Kam patinka, gali pasiimti, kas palikta. Sis paprotys turėjo būti paplitęs tik Žemaitijoje, kadangi tik čia turėjo būti žinoma ta Ilgių šventė, kaip tai parodėme anksčiau atitinkamame straipsnyje.