Pasak Kojelavičiaus, Šventaragis paprašė Germanto po jo mirties skirti Neries ir Vilnios santakos lygumą valdovams deginti ir pelenams laidoti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 127
Mat Šventaragis, būdama*\ngyvas, kartą medžioklės metu pateko į be galo žavin\ngą vietą, kur į Nerį įteka Vilnios upė, apibėgdama ly\ngumą, apsuptą aukštų kalnų ir apaugusią pušynais.\nVos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo\nseneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus,\nniekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei lau\nžui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje am\nžinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams\nlaidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašo\nmas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir\nją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta;\ngreta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, va\ndinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlik\ndami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, bu\nvo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos.
Per valdovo laidotuves didikai ant laužo užkeldavo kario drabužiais aprengtą kūną, o šalia dėdavo jo ginklus, sakalus, šunis, tarną ir žirgą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 128
Visa šitai deramai sutvarkius, mirusiojo valdovo kū\nnas, aprengtas kario drabužiais, buvo didikų užkeltas\nant laužo; jo viršuje, netoli valdovo, sudėjo ginklus,\nkuriais jis nuolat naudojosi nuo karo tarnybos pradžios:\nkalaviją, ietį, lanką bei strėlinę su strėlėmis, žemiau —\n129\n5. Lietuvos isto rija\n\n## Puslapis 128\n\nsakalus, dvi poras medžioklinių šunų, tarną ir žirgą,\nkurie gyvam buvo mieliausi; kai visa tai apėmė apa\nčioje užkurta ugnis, prasidė\njo raudos, didikai mėtė į\nliepsnas išrautus lokių bei\nlūšių nagus, pareikšdami ši\ntaip savo pagarbą. Mat tie\nsenovės lietuviai, beveik vi\nsiškai nenusivokdami apie dieviškus dalykus, turėjo\nvis dėlto šiokį tokį supratimą, kad ir nemokšišką bei\nprietaringą, apie kitą gyvenimą, kurį mirtingieji gy\nvensią po mirties, ir apie vėlių grįžimą į savo kūnus,\nkai kažin koks dievas, jiems nežinomas, pašauksiąs\niš kapų į aukštą kalną teisti visą žmonių giminę.
Šventaragis paprašė Germantą po jo mirties skirti pasirinktą lygumą valdovams deginti ir jų pelenams laidoti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 127
Mat Šventaragis, būdama*\ngyvas, kartą medžioklės metu pateko į be galo žavin\ngą vietą, kur į Nerį įteka Vilnios upė, apibėgdama ly\ngumą, apsuptą aukštų kalnų ir apaugusią pušynais.\nVos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo\nseneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus,\nniekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei lau\nžui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje am\nžinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams\nlaidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašo\nmas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir\nją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta;\ngreta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, va\ndinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlik\ndami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, bu\nvo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos.
Germantas atliko nustatytas apeigas, kurių vėliau laikytasi toje pačioje vietoje deginant mirusių valdovų kūnus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 128
Šitaip sutvarkęs šermenis ir atlikęs vi sas nustatytas apeigas, kurių vėliau laikytasi deginant mirusių valdovų kūnus toje pačioje vietoje, jis visą dėmesį Daskyrė valstybės rei- Sąjutnga su len k a is kalams. Valstybėje tada bu- ir k ry žiu o č ia is, k a ra s vo ramu, nelabai būgštauta p rie š rusu s ir dėl priešų, nors šis ir tas atrodė įtartina: manyta, jog neliks ramūs nei Livonijos, nei Prūsijos kryžiuočiai, taip pat ir lenkai, kurie visai neseniai buvo ne vieną kartą smarkiai nuniokoti. Su pastaraisiais Germantas suėjo į draugystę, pasiūlydamas sąjungą — ne tiek iš noro taikiai gyventi, kiek iš troškimo visomis jėgo mis iš karto pulti rusus.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo seneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus, niekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei lau žui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje am žinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams laidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašo mas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir ją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta; greta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, va dinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlik dami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, bu vo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos. Žyniams uždėjo pareigą kurstyti, kaip reikalavo pa pročiai, ąžuolinėmis ir pušinėmis malkomis amžinąją ugnį; jeigu ši ugnis kartais būtų užgesusi, pats žynys būtų buvęs sudeginamas už nerūpestingumą ar už tai, kad deramai nepaisė tikėjimo nurodymų. Ši vieta, pa vadinta Šventarage (tai yra šventąja aikšte), išsaugojo iki pat Jogailos ir vardą, ir šias pagoniškas apeigas. Visa šitai deramai sutvarkius, mirusiojo valdovo kū nas, aprengtas kario drabužiais, buvo didikų užkeltas ant laužo; jo viršuje, netoli valdovo, sudėjo ginklus, kuriais jis nuolat naudojosi nuo karo tarnybos pradžios: kalaviją, ietį, lanką bei strėlinę su strėlėmis, žemiau —
Susietas teiginys: t-003
Susieti teiginiai: t-003
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
sakalus, dvi poras medžioklinių šunų, tarną ir žirgą, kurie gyvam buvo mieliausi; kai visa tai apėmė apa čioje užkurta ugnis, prasidė jo raudos, didikai mėtė į liepsnas išrautus lokių bei lūšių nagus, pareikšdami ši taip savo pagarbą. Mat tie senovės lietuviai, beveik vi siškai nenusivokdami apie dieviškus dalykus, turėjo vis dėlto šiokį tokį supratimą, kad ir nemokšišką bei prietaringą, apie kitą gyvenimą, kurį mirtingieji gy vensią po mirties, ir apie vėlių grįžimą į savo kūnus, kai kažin koks dievas, jiems nežinomas, pašauksiąs iš kapų į aukštą kalną teisti visą žmonių giminę. Tai gi jie ir manė, jog kiekvienam mirtingajam kada nors prireiksią tų nagų kopti į statų, aukštą ir vargiai už lipamą kalną. Šitaip sutvarkęs šermenis ir atlikęs vi sas nustatytas apeigas, kurių vėliau laikytasi deginant mirusių valdovų kūnus toje pačioje vietoje, jis visą dėmesį Daskyrė valstybės rei- Sąjutnga su len k a is kalams. Valstybėje tada bu- ir k ry žiu o č ia is, k a ra s vo ramu, nelabai būgštauta p rie š rusu s ir dėl priešų, nors šis ir tas atrodė įtartina: manyta, jog neliks ramūs nei Livonijos, nei Prūsijos kryžiuočiai, taip pat ir lenkai, kurie visai neseniai buvo ne vieną kartą smarkiai nuniokoti.