Valdovų deginimo ir laidojimo apeigos Šventaragyje
4 teiginiai6 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Pasak Kojelavičiaus, Šventaragis paprašė Germanto po jo mirties skirti Neries ir Vilnios santakos lygumą valdovams deginti ir pelenams laidoti. Per valdovo laidotuves didikai ant laužo užkeldavo kario drabužiais aprengtą kūną, o šalia dėdavo jo ginklus, sakalus, šunis, tarną ir žirgą. Šventaragis paprašė Germantą po jo mirties skirti pasirinktą lygumą valdovams deginti ir jų pelenams laidoti.
Mat Šventaragis, būdama*\ngyvas, kartą medžioklės metu pateko į be galo žavin\ngą vietą, kur į Nerį įteka Vilnios upė, apibėgdama ly\ngumą, apsuptą aukštų kalnų ir apaugusią pušynais.\nVos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo\nseneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus,\nniekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei lau\nžui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje am\nžinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams\nlaidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašo\nmas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir\nją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta;\ngreta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, va\ndinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlik\ndami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, bu\nvo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos.
Visa šitai deramai sutvarkius, mirusiojo valdovo kū\nnas, aprengtas kario drabužiais, buvo didikų užkeltas\nant laužo; jo viršuje, netoli valdovo, sudėjo ginklus,\nkuriais jis nuolat naudojosi nuo karo tarnybos pradžios:\nkalaviją, ietį, lanką bei strėlinę su strėlėmis, žemiau —\n129\n5. Lietuvos isto rija\n\n## Puslapis 128\n\nsakalus, dvi poras medžioklinių šunų, tarną ir žirgą,\nkurie gyvam buvo mieliausi; kai visa tai apėmė apa\nčioje užkurta ugnis, prasidė\njo raudos, didikai mėtė į\nliepsnas išrautus lokių bei\nlūšių nagus, pareikšdami ši\ntaip savo pagarbą. Mat tie\nsenovės lietuviai, beveik vi\nsiškai nenusivokdami apie dieviškus dalykus, turėjo\nvis dėlto šiokį tokį supratimą, kad ir nemokšišką bei\nprietaringą, apie kitą gyvenimą, kurį mirtingieji gy\nvensią po mirties, ir apie vėlių grįžimą į savo kūnus,\nkai kažin koks dievas, jiems nežinomas, pašauksiąs\niš kapų į aukštą kalną teisti visą žmonių giminę.
Mat Šventaragis, būdama*\ngyvas, kartą medžioklės metu pateko į be galo žavin\ngą vietą, kur į Nerį įteka Vilnios upė, apibėgdama ly\ngumą, apsuptą aukštų kalnų ir apaugusią pušynais.\nVos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo\nseneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus,\nniekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei lau\nžui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje am\nžinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams\nlaidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašo\nmas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir\nją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta;\ngreta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, va\ndinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlik\ndami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, bu\nvo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos.
Šitaip sutvarkęs šermenis ir atlikęs vi sas nustatytas apeigas, kurių vėliau laikytasi deginant mirusių valdovų kūnus toje pačioje vietoje, jis visą dėmesį Daskyrė valstybės rei- Sąjutnga su len k a is kalams. Valstybėje tada bu- ir k ry žiu o č ia is, k a ra s vo ramu, nelabai būgštauta p rie š rusu s ir dėl priešų, nors šis ir tas atrodė įtartina: manyta, jog neliks ramūs nei Livonijos, nei Prūsijos kryžiuočiai, taip pat ir lenkai, kurie visai neseniai buvo ne vieną kartą smarkiai nuniokoti. Su pastaraisiais Germantas suėjo į draugystę, pasiūlydamas sąjungą — ne tiek iš noro taikiai gyventi, kiek iš troškimo visomis jėgo mis iš karto pulti rusus.