Santrauka
Pasak Kojelavičiaus, Šventaragis paprašė Germanto po jo mirties skirti Neries ir Vilnios santakos lygumą valdovams deginti ir pelenams laidoti. Šventaragiu vadinta vieta iki Jogailos laikų išsaugojo valdovų deginimo ir pelenų laidojimo pagoniškas apeigas. Per valdovo laidotuves didikai ant laužo užkeldavo kario drabužiais aprengtą kūną, o šalia dėdavo jo ginklus, sakalus, šunis, tarną ir žirgą.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
Nenurodyta
Atlikimas
Nenurodyta
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Pasak Kojelavičiaus, Šventaragis paprašė Germanto po jo mirties skirti Neries ir Vilnios santakos lygumą valdovams deginti ir pelenams laidoti.
| c-001 | |||
t-002 Šventaragiu vadinta vieta iki Jogailos laikų išsaugojo valdovų deginimo ir pelenų laidojimo pagoniškas apeigas.
| c-002 | |||
t-003 Per valdovo laidotuves didikai ant laužo užkeldavo kario drabužiais aprengtą kūną, o šalia dėdavo jo ginklus, sakalus, šunis, tarną ir žirgą.
| c-003 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Pasak Kojelavičiaus, Šventaragis paprašė Germanto po jo mirties skirti Neries ir Vilnios santakos lygumą valdovams deginti ir pelenams laidoti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat Šventaragis, būdama* gyvas, kartą medžioklės metu pateko į be galo žavin gą vietą, kur į Nerį įteka Vilnios upė, apibėgdama ly gumą, apsuptą aukštų kalnų ir apaugusią pušynais. Vos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo seneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus, niekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei lau žui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje am žinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams laidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašo mas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir ją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta; greta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, va dinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlik dami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, bu vo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Šventaragiu vadinta vieta iki Jogailos laikų išsaugojo valdovų deginimo ir pelenų laidojimo pagoniškas apeigas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Ši vieta, pa vadinta Šventarage (tai yra šventąja aikšte), išsaugojo iki pat Jogailos ir vardą, ir šias pagoniškas apeigas. Visa šitai deramai sutvarkius, mirusiojo valdovo kū nas, aprengtas kario drabužiais, buvo didikų užkeltas ant laužo; jo viršuje, netoli valdovo, sudėjo ginklus, kuriais jis nuolat naudojosi nuo karo tarnybos pradžios: kalaviją, ietį, lanką bei strėlinę su strėlėmis, žemiau — 129 5. Lietuvos isto rija
Puslapis 128
sakalus, dvi poras medžioklinių šunų, tarną ir žirgą, kurie gyvam buvo mieliausi; kai visa tai apėmė apa čioje užkurta ugnis, prasidė jo raudos, didikai mėtė į liepsnas išrautus lokių bei lūšių nagus, pareikšdami ši taip savo pagarbą.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Per valdovo laidotuves didikai ant laužo užkeldavo kario drabužiais aprengtą kūną, o šalia dėdavo jo ginklus, sakalus, šunis, tarną ir žirgą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Visa šitai deramai sutvarkius, mirusiojo valdovo kū nas, aprengtas kario drabužiais, buvo didikų užkeltas ant laužo; jo viršuje, netoli valdovo, sudėjo ginklus, kuriais jis nuolat naudojosi nuo karo tarnybos pradžios: kalaviją, ietį, lanką bei strėlinę su strėlėmis, žemiau — 129 5. Lietuvos isto rija
Puslapis 128
sakalus, dvi poras medžioklinių šunų, tarną ir žirgą, kurie gyvam buvo mieliausi; kai visa tai apėmė apa čioje užkurta ugnis, prasidė jo raudos, didikai mėtė į liepsnas išrautus lokių bei lūšių nagus, pareikšdami ši taip savo pagarbą. Mat tie senovės lietuviai, beveik vi siškai nenusivokdami apie dieviškus dalykus, turėjo vis dėlto šiokį tokį supratimą, kad ir nemokšišką bei prietaringą, apie kitą gyvenimą, kurį mirtingieji gy vensią po mirties, ir apie vėlių grįžimą į savo kūnus, kai kažin koks dievas, jiems nežinomas, pašauksiąs iš kapų į aukštą kalną teisti visą žmonių giminę.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|