Valdovų deginimo ir laidojimo apeigos Šventaragyje
4 teiginiai6 įrašai0 ryšių
Pasak Kojelavičiaus, Šventaragis paprašė Germanto po jo mirties skirti Neries ir Vilnios santakos lygumą valdovams deginti ir pelenams laidoti. Per valdovo laidotuves didikai ant laužo užkeldavo kario drabužiais aprengtą kūną, o šalia dėdavo jo ginklus, sakalus, šunis, tarną ir žirgą. Šventaragis paprašė Germantą po jo mirties skirti pasirinktą lygumą valdovams deginti ir jų pelenams laidoti.
Mat Šventaragis, būdama* gyvas, kartą medžioklės metu pateko į be galo žavingą vietą, kur į Nerį įteka Vilnios upė, apibėgdama lygumą, apsuptą aukštų kalnų ir apaugusią pušynais. Vos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo seneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus, niekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei laužui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje amžinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams laidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašomas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir ją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta; greta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, vadinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlikdami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, buvo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos.
Visa šitai deramai sutvarkius, mirusiojo valdovo kūnas, aprengtas kario drabužiais, buvo didikų užkeltas ant laužo; jo viršuje, netoli valdovo, sudėjo ginklus, kuriais jis nuolat naudojosi nuo karo tarnybos pradžios: kalaviją, ietį, lanką bei strėlinę su strėlėmis, žemiau — 129 5. Lietuvos isto rija ## Puslapis 128 sakalus, dvi poras medžioklinių šunų, tarną ir žirgą, kurie gyvam buvo mieliausi; kai visa tai apėmė apačioje užkurta ugnis, prasidėjo raudos, didikai mėtė į liepsnas išrautus lokių bei lūšių nagus, pareikšdami šitaip savo pagarbą. Mat tie senovės lietuviai, beveik visiškai nenusivokdami apie dieviškus dalykus, turėjo vis dėlto šiokį tokį supratimą, kad ir nemokšišką bei prietaringą, apie kitą gyvenimą, kurį mirtingieji gyvensią po mirties, ir apie vėlių grįžimą į savo kūnus, kai kažin koks dievas, jiems nežinomas, pašauksiąs iš kapų į aukštą kalną teisti visą žmonių giminę.
Mat Šventaragis, būdama* gyvas, kartą medžioklės metu pateko į be galo žavingą vietą, kur į Nerį įteka Vilnios upė, apibėgdama lygumą, apsuptą aukštų kalnų ir apaugusią pušynais. Vos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo seneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus, niekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei laužui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje amžinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams laidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašomas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir ją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta; greta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, vadinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlikdami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, buvo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos.
Šitaip sutvarkęs šermenis ir atlikęs visas nustatytas apeigas, kurių vėliau laikytasi deginant mirusių valdovų kūnus toje pačioje vietoje, jis visą dėmesį Daskyrė valstybės reiSąjutnga su len k a is kalams. Valstybėje tada buir k ry žiu o č ia is, k a ra s vo ramu, nelabai būgštauta p rie š rusu s ir dėl priešų, nors šis ir tas atrodė įtartina: manyta, jog neliks ramūs nei Livonijos, nei Prūsijos kryžiuočiai, taip pat ir lenkai, kurie visai neseniai buvo ne vieną kartą smarkiai nuniokoti. Su pastaraisiais Germantas suėjo į draugystę, pasiūlydamas sąjungą — ne tiek iš noro taikiai gyventi, kiek iš troškimo visomis jėgomis iš karto pulti rusus.