Narbutas upių šventinimą Rosės vardu aiškina kaip vieną iš lietuvių tautos religinių skolinių iš indų budistų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 215
Nekartosime to, ką jau sa\nkėme daugelyje šio veikalo vietų, — kad lietuvių tauta\npasiskolino daugelį religijos dalykų iš indų budistų, o\nypač apie upių šventinimą Rosės vardu; dabar priėjome\ntą mūsų veikalo vietą, kur kalbėsime apie svarbiausią\nšiuo vardu pavadintą upę, arba Nemuno žemupio dešinią\nją šaką, kuri vadinama ir Rusia, nes prie jos yra ir kraš\ntas, turintis Rusios vardą.
Pasak Narbuto, Volkovysko apylinkių upė buvo pavadinta religiniu vardu Ros, kuris išliko nepakitęs.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 211
Si upė pavadinta religiniu vardu Ros; jis ir ligi šiol dar\nišliko visiškai nepakitęs.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 211
Čia\natsivėrė vietovė, kur galima buvo saugiai įsikurti prie\nupės, plukdančios savo vandenis per gražias apylinkes;\nji dar ir šiandien bėga per tankiausiai gyvenamas, gra\nžiausias ir derlingiausias Volkovysko apskrities apylinkes.\nSi upė pavadinta religiniu vardu Ros; jis ir ligi šiol dar\nišliko visiškai nepakitęs. Be šių įrodymų, turime ir seno\nvės autorių paliktų, ir naujų laikų tyrimais patvirtintų\npaminklų.
Narbutas Rosės pavadinimo kilmę sieja su upių šventinimu Rosės vardu ir lietuvių religijos skoliniais iš indų budistų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 215
Nekartosime to, ką jau sa\nkėme daugelyje šio veikalo vietų, — kad lietuvių tauta\npasiskolino daugelį religijos dalykų iš indų budistų, o\nypač apie upių šventinimą Rosės vardu; dabar priėjome\ntą mūsų veikalo vietą, kur kalbėsime apie svarbiausią\nšiuo vardu pavadintą upę, arba Nemuno žemupio dešinią\nją šaką, kuri vadinama ir Rusia, nes prie jos yra ir kraš\ntas, turintis Rusios vardą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Il gai nedelsdami, jie perėjo smėlėtas Nemuno pakrantes, plytinčias žemiau Sčiaros žiočių, ir, tik persikėlę kitapus Želvos upės1 į jos kairįjį krantą, šiandien Jaiblonovo apy linkės, pateko į žemes, kurias pagal tuometinį derlingumą galima buvo šiek tiek lyginti su Ukrainos žemėmis. Čia atsivėrė vietovė, kur galima buvo saugiai įsikurti prie upės, plukdančios savo vandenis per gražias apylinkes; ji dar ir šiandien bėga per tankiausiai gyvenamas, gra žiausias ir derlingiausias Volkovysko apskrities apylinkes. Si upė pavadinta religiniu vardu Ros; jis ir ligi šiol dar išliko visiškai nepakitęs.