Narbutas rašo girdėjęs, kad kai kuriuose kaimuose naminiai žalčiai laikyti beveik nekenksmingais ir vengta juos užmušti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Tačiau ir man pačiam yra tekę girdėti, kad kai kuriuose kaimuose šliaužo naminiai, bemaž nekenksmingi žalčiai, kuriuos užmušti kai miečiai labai vengia. Kai kuriuose namuose jie taip prijaukin ti, kad, kai paduoda vaikams valgyti pastatę dubenį ant že mės, ir žaltys išlenda iš pasuolio, prišliaužia prie dubenio ir ėda. Tie žalčiai esą juodi, gražiomis geltonomis akimis; jokių nuodų jie neturi, nors ir įkąstų.
Narbutas žalčių garbinimą senovėje vaizdavo kaip visuotinį reiškinį, minėdamas indus, chaldėjus, egiptiečius, persus, graikus, romėnus ir kitas tautas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldė- jai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietu vių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9. Herodotas liudija, kad egiptiečiai tam tikrą žalčių rūšį lai kė dievaičiais. Pasak Plutarcho, pas atėniečius prijaukinti žal čiai dalyvaudavo Dionisijų šventinėse apeigose, kurios vykda vo Bakcho garbei. Romėnai turėjo dievaitį Famulą, kuris žmo nėms apsireikšdavo žalčiu.
Lietuviai tam tikriems burtams naudodavo žvakes, paga mintas iš žalčio taukų, nes, tokią žvakę uždegus, atvykdavo žal čių karalius su visa didžiule roplių svita.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 204
Lietuviai tam tikriems burtams naudodavo žvakes, paga mintas iš žalčio taukų, nes, tokią žvakę uždegus, atvykdavo žal čių karalius su visa didžiule roplių svita. Burtininkių visuomet į naudą išeidavo šios rūšies fetišų vartojimas. Kaip buvo įsišaknijęs tikėjimas žalčiais, kaip dievais-globė- jais, užtenka pateikti pavyzdį iš jėzuitų pastebėjimų XVII am žiaus pradžioje. Šie kunigai vienoje greta Vilniaus esančio kai mo mokykloje, mokydami vaikus katekizmo, ant vieno mokinio kaklo pastebėjo kabantį maišelį.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
3. 204 ## Puslapis 204 Apskritai buvo manoma, kad žaltys esanti labai protinga ir nemari būtybė, kadangi kasmet numesdamas odos išnarą jis nuolatos atsinaujinąs. Lietuviai turi apie žalčius daugybę pasakojimų ir padavimų, kuriuos visus čia išpasakoti reikėtų daug laiko.