Narbutas alų vadina senovės lietuvių pirmutiniu ir mėgstamiausiu svaiginamuoju gėrimu, įėjusiu į slapiąsias aukas arba vaišes. Visi lietuviai visuomet gėrė tą gėrimą, ypač atlikdami re ligines apeigas. Šį gėrimą mini padavimai, o senos žyniuonės kai kuriose vietose dar moka jį paruošti; ligo niams tai esąs labai stiprinantis dalykas.
Degintą degtinę su medumi žmonės lenkiškai vadina krupniku (Knipniczek); tas slaviškas pavadinimas tikriausiai kilęs iš to lietuviško gėrimo. Aukos Visų tautų aukos buvo kažkokios vienodos - rėmėsi pirmykščio pasaulio papročiu, kurio Nojus laikėsi po Tvano. Šiuo požiūriu lietuviai niekuo nesiskyrė nuo graikų ir romėnų, nebent tik buvo kai kurių skirtumų, kilusių dėl vietos aplinkybių ir nevienodo apšvietos laipsnio,.
Tai buvo skystas javų kruopų nuoviras, paskanintas midumi, tam tikrų žolių šaknimis ir kvapais, o kai kada ir kokiomis nors svaiginančiomis substancijomis. Jį gerdavo šiltą, kaip kavą. Šį gėrimą mini padavimai, o senos žyniuonės kai kuriose vietose dar moka jį paruošti; ligoniams tai esąs labai stiprinantis dalykas.
(Kad aš gyvenčiau turtingas ir kad savo darbais nusipelnyčiau gyventi laimingoje šalyje, kur geria baltą gėrimą iš aukso ragų kartu su dievais, semdami jį iš švento kubilo.
Niešmiertelne dziewice špiewają w gaiku, Sczęšcie, blogose, uciechy dziedziezą bez liku. Tam rycerze polegli na wojnach straszliwych I cienie wiecznie žyją przyjaciolprawdziwych. (Kad aš gyvenčiau turtingas ir kad savo darbais nusipelnyčiau gyventi laimingoje šalyje, kur geria baltą gėrimą iš aukso ragų kartu su dievais, semdami jį iš švento kubilo.
Degintą degtinę su medumi žmonės lenkiškai vadina krupniku (Knipniczek); tas slaviškas pavadinimas tikriausiai kilęs iš to lietuviško gėrimo. Aukos Visų tautų aukos buvo kažkokios vienodos - rėmėsi pirmykščio pasaulio papročiu, kurio Nojus laikėsi po Tvano. Šiuo požiūriu lietuviai niekuo nesiskyrė nuo graikų ir romėnų, nebent tik buvo kai kurių skirtumų, kilusių dėl vietos aplinkybių ir nevienodo apšvietos laipsnio,.
Degintą degtinę su medumi žmonės lenkiškai vadina krupniku (Knipniczek); tas slaviškas pavadinimas tikriausiai kilęs iš to lietuviško gėrimo. Aukos Visų tautų aukos buvo kažkokios vienodos - rėmėsi pirmykščio pasaulio papročiu, kurio Nojus laikėsi po Tvano. Šiuo požiūriu lietuviai niekuo nesiskyrė nuo graikų ir romėnų, nebent tik buvo kai kurių skirtumų, kilusių dėl vietos aplinkybių ir nevienodo apšvietos laipsnio,.