Klajojantys skitai, iš karto vengę bend rauti su graikų atvykėliais ir pasitraukdavę iš jų apgy ventų vietų, pagaliau pradėjo su jais bendrauti, ėmė pirk ti iš jų civilizuoto pasaulio dirbinius. Patys skitų žem dirbiai negalėjo išvengti šito, nors iš pradžių gana abe jingai žvelgė į jūra atgabentus blizgučius ir skanėstus. Galop klajokliai, sutrypę senus papročius ir įstatymus, užtvindė žemdirbių gyvenamąsias vietas, prasidėjo sa vivalė, krašte kilo netvarka ir neramumai, dingo vyres nybė, žyniai ir teisėjai.
K a r k i n i t o miestas1. Si upė šiaurės vakaruose ribojo gerų dykumas su nežinomais kraštais ir plaukė per skitų— nomadų kraštus*, prasėdėdama gerų krašte. Herodotas teigia, kad iki šio krašto nuo Dnepro žiočių reikia plauk ti 40 dienų, o tai, anot Lelevelio apskaičiavimų2, turėtų prilygti maždaug 4000 stadijų. Tad šis kraštas turėtų būti Rogačiovo apylinkėse ir aukščiau.