Klajojantys skitai, iš pradžių vengę graikų atvykėlių, vėliau pradėjo su jais bendrauti ir pirkti civilizuoto pasaulio dirbinius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 55
Klajojantys skitai, iš karto vengę bend rauti su graikų atvykėliais ir pasitraukdavę iš jų apgy ventų vietų, pagaliau pradėjo su jais bendrauti, ėmė pirk ti iš jų civilizuoto pasaulio dirbinius. Patys skitų žem dirbiai negalėjo išvengti šito, nors iš pradžių gana abe jingai žvelgė į jūra atgabentus blizgučius ir skanėstus. Galop klajokliai, sutrypę senus papročius ir įstatymus, užtvindė žemdirbių gyvenamąsias vietas, prasidėjo sa vivalė, krašte kilo netvarka ir neramumai, dingo vyres nybė, žyniai ir teisėjai.
Si upė šiaurės vakaruose ribojo gerų dykumas su nežinomais kraštais ir plaukė per skitų— nomadų kraštus, prasėdėdama gerų krašte.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 53
K a r k i n i t o miestas1. Si upė šiaurės vakaruose ribojo gerų dykumas su nežinomais kraštais ir plaukė per skitų— nomadų kraštus*, prasėdėdama gerų krašte. Herodotas teigia, kad iki šio krašto nuo Dnepro žiočių reikia plauk ti 40 dienų, o tai, anot Lelevelio apskaičiavimų2, turėtų prilygti maždaug 4000 stadijų. Tad šis kraštas turėtų būti Rogačiovo apylinkėse ir aukščiau.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
54 ## Puslapis 52 visą maistą gaudavo augindamos gyvulius laukinėse ga nyklose, taip pat medžiodamos ir žvejodamos; grūdų gau davo iš savo gentainių žemdirbių mainais už gyvulius. Visi jie buvo gana svetingi ir pasižymėjo žmoniškumu, bet dėl savo gyvenimo būdo buvo mažiau civilizuoti už anuos. 33 Jau labai senais laikais graikai užmezgė santykius su Juodosios jūros pakrančių skitais.