paprotys

Šeimynos dievo vištų deginimo aukos ir jų prietarinė liekana

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas Šeimos dievui skirtą auką aprašo kaip gyvų vištų deginimą krosnyje, siekiant, kad dievaičiai globotų tarnus ir sulaikytų šeimyną namuose.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 174

Bendras tokių dievaičių\nvardas buvo Šeimos (Siejmi arba Semios) dievas. Kaip auką\njiems krosnyje degindavo gyvas vištas, nes norėdavo jų išpra\nšyti, kad globotų tarnus, kad šeimynos žmonės laikytųsi na\nmų, nepabėgtų, nepasišalintų, kai jų prireiks, kad gyventų blai\nviai ir dorai. Samdiniai, namiškiai - lietuviškai Šeimyna (Siej-\nmina).

t-002vidutinis

Narbutas to paties mito liekana laiko prietarą, kai šeimininkė neištraukia į krosnies ugnį įlėkusios vištos ir meldžiasi priešais ugnį.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 174

Samdiniai, namiškiai - lietuviškai Šeimyna (Siej-\nmina).\nKaimiečiams atsitinka, kad, labai anksti rytą užkūrus kros\nnyje ugnį, višta, netikėtai išgąsdinta, įlekia į ugnį, tada prieta\nringa šeimininkė jos neištraukia, o meldžiasi priešais ugnį, ma\nnydama, kad kas nors iš šeimynos ketino pabėgti, bet dabar,\nsava valia sudegus paslaugiai vištai, nebegalės anas to įgyven\ndinti. Tai to paties mito liekana.