Raudotojų samdymas, kvietimas ir klykimas laidotuvėse
3 teiginiai6 įrašai0 ryšių
Narbuto aprašyme laidotuvėse svarbiausios buvo raudotojos, nes manyta, kad jų raudos nuramina vėles. Narbutas raudotojas aprašė kaip jaunas stiprių plaučių moteris, kurios nuo mirties iki kūno nuleidimo į kapą be perstojo klykia. Narbutas rašė, kad net neturtingų žmonių laidotuvėse kuri nors moteris iš dievobaimingumo turėjo paklykauti.
Klajojanti, kenkianti vėlė arba vaiduoklis latviškai vadinamas Kehms, žemaitiškai - kernas (Kernas); apie juos visur daugybė kalbų, ir pasakoja apie visokius kerus jiems nubaidyti ar nuraminti. Svarbiausias dalykas laidotuvėse buvo raudotojos; manyta, kad jos nuraminančios vėles. Sis paprotys žmonėse tebegyvuoja iki šiol, nepaisant tiekos politinių ir religinių permainų.
Sis paprotys žmonėse tebegyvuoja iki šiol, nepaisant tiekos politinių ir religinių permainų. Raudotojos yra jaunos, stiprių plaučių moterys; kai kas nors miršta, nuo to momento iki kūno nuleidimo į kapą jos be perstojo kuo garsiausiai ir kuo klaikiausiai klykia, kiek tik gali. Jeigu mirusysis neturėjo tam tinkamos giminaitės, kviečiama pirma pasitaikiusi kaimynė.
Nuostabus dalykas, kaip tos raudotojos sugeba išreikšti didžiausią liūdesį, bet stebėtoją labiausiai stulbina jų linksmi ir pragiedrėję veidai tuo momentu, kai jos liaujasi rėkusios - nueina nuo scenos kaip artistės, visiškai nepaveiktos įspūdžių, kuriuos ką tik vaizdavo žiūrovams. Neturtingų žmonių laidotuvėse nebūna tiek triukšmo; tačiau net jei ir nebūtų jokios giminaitės, kuri nors moteris iš dievobaimingumo turi paklykauti . Seniau ašaras, išverktas per laidotuves, labai rūpestingai surinkdavo į molinius dubenėlius; kai kada turėdavo stiklinių indelių; šiuos indus, arba ašarines, pastatydavo kape prie mirusiojo kojų.