Narbuto aprašyme laidotuvėse svarbiausios buvo raudotojos, nes manyta, kad jų raudos nuramina vėles.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 367
Klajojanti, kenkianti vėlė arba vaiduoklis latviškai vadina mas Kehms, žemaitiškai - kernas (Kernas); apie juos visur dau gybė kalbų, ir pasakoja apie visokius kerus jiems nubaidyti ar nuraminti. Svarbiausias dalykas laidotuvėse buvo raudotojos; many ta, kad jos nuraminančios vėles. Sis paprotys žmonėse tebegy vuoja iki šiol, nepaisant tiekos politinių ir religinių permainų.
Narbutas raudotojas aprašė kaip jaunas stiprių plaučių moteris, kurios nuo mirties iki kūno nuleidimo į kapą be perstojo klykia.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 367
Sis paprotys žmonėse tebegy vuoja iki šiol, nepaisant tiekos politinių ir religinių permainų. Raudotojos yra jaunos, stiprių plaučių moterys; kai kas nors miršta, nuo to momento iki kūno nuleidimo į kapą jos be per stojo kuo garsiausiai ir kuo klaikiausiai klykia, kiek tik gali. Jeigu mirusysis neturėjo tam tinkamos giminaitės, kviečiama pirma pasitaikiusi kaimynė.
Narbutas rašė, kad net neturtingų žmonių laidotuvėse kuri nors moteris iš dievobaimingumo turėjo paklykauti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 367
Nuostabus dalykas, kaip tos rau dotojos sugeba išreikšti didžiausią liūdesį, bet stebėtoją labiau siai stulbina jų linksmi ir pragiedrėję veidai tuo momentu, kai jos liaujasi rėkusios - nueina nuo scenos kaip artistės, visiškai nepaveiktos įspūdžių, kuriuos ką tik vaizdavo žiūrovams. Ne turtingų žmonių laidotuvėse nebūna tiek triukšmo; tačiau net jei ir nebūtų jokios giminaitės, kuri nors moteris iš dievobai mingumo turi paklykauti . Seniau ašaras, išverktas per laidotuves, labai rūpestingai surinkdavo į molinius dubenėlius; kai kada turėdavo stiklinių indelių; šiuos indus, arba ašarines, pastatydavo kape prie mi rusiojo kojų.