Per prūsų degintines laidotuves kilmingiesiems degino ginklus, žirgus, tarnus, drabužius, šunis ir sakalus, o nekilmingiesiems – darbo reikmenis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 69
Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada 209 Pasakojama apie kilmingojo laidotuves, per kurias buvę deginami valdiniai. Kitur D. rašo, jog prūsai po mūšio kaip auką dievams sudegino į nelaisvę paimtą kryžiuotį (III, 91), taip pat darę ir lietuviai (III, 338). Manoma, kad aprašymas patikimas (Mierzyński A. Żródła..., 2, p. 56).
Dusburgietis rašo, kad prūsai po mūšio kaip auką dievams sudegino į nelaisvę paimtą kryžiuotį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 69
Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada 209 Pasakojama apie kilmingojo laidotuves, per kurias buvę deginami valdiniai. Kitur D. rašo, jog prūsai po mūšio kaip auką dievams sudegino į nelaisvę paimtą kryžiuotį (III, 91), taip pat darę ir lietuviai (III, 338). Manoma, kad aprašymas patikimas (Mierzyński A. Żródła..., 2, p. 56).
Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 69
Dėl šitų mirusiųjų nutikdavo tokių velniškų \npatyčių, kad štai, mirusiojo tėvams nuėjus pas minėtąjį popiežių — krivį ir paklausus, \nar tokią ir tokią dieną bei tokią ir tokią naktį jis nesąs matęs ko einant į jų namus, tas \nnedvejodamas pasakydavo, kokie buvo mirusiojo drabužiai, ginklai210, žirgai bei šeimyna, \nbe to, siekdamas didesnio įtikinamumo, pridurdavo, jog, girdi, jo namų durų staktoje \nnumirėlis esąs palikęs vienokią ar kitokią žymę ietimi ar kitu kokiu įrankiu. Po pergalės jie \naukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį \natiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse \ngyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, \nprieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali \npastovėti. Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų \npapročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.