t-001vidutinis
Narbutas vaizdavo lietuvius kaip prieš darbus pranašų patarimo klausdavusius žmones, o Krivių Krivaitį vadino gyvu orakulu.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Alanai, senieji kai kurių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, arba veikiau klajokliai, burdavo, kaip sako istorija, iš karklo šakų, tam tikru būdu sumaišytų; vėliau, traukdami vieną po kitos tam tikru nustatytu laiku bei ištardami kažkokius žodžius ir kitaip burtininkų mada vaipydamiesi, skaitydavo lemties knygą . Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žynys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiamasi norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau. Jis išpranašaudavo privačių asmenų, valdovų, kariuomenės, miestų, visos valstybės, taip pat visokiausių sumanymų ir darbų tolesnę ateitį; jo pranašystės buvo nutarimų politiniais, teismo^ religijos klausimais pagrindas.