Santrauka
Narbutas vaizdavo lietuvius kaip prieš darbus pranašų patarimo klausdavusius žmones, o Krivių Krivaitį vadino gyvu orakulu.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
Nenurodyta
Atlikimas
Nenurodyta
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Narbutas vaizdavo lietuvius kaip prieš darbus pranašų patarimo klausdavusius žmones, o Krivių Krivaitį vadino gyvu orakulu.
| c-001 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Narbutas vaizdavo lietuvius kaip prieš darbus pranašų patarimo klausdavusius žmones, o Krivių Krivaitį vadino gyvu orakulu.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Alanai, senieji kai ku rių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, arba veikiau klajok liai, burdavo, kaip sako istorija, iš karklo šakų, tam tikru būdu sumaišytų; vėliau, traukdami vieną po kitos tam tikru nustaty tu laiku bei ištardami kažkokius žodžius ir kitaip burtininkų mada vaipydamiesi, skaitydavo lemties knygą . Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žy nys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiama si norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau. Jis išpranašaudavo privačių as menų, valdovų, kariuomenės, miestų, visos valstybės, taip pat visokiausių sumanymų ir darbų tolesnę ateitį; jo pranašystės buvo nutarimų politiniais, teismo^ religijos klausimais pagrin das.
| patikimumo_lygis | vidutinis |
|---|---|
| patikimumo_saltinis | ai |