paprotys

Padėkos auka už karo pergalę ir belaisvio sudeginimas

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas padėkos auką už karo pergalę aprašė kaip didžiąją auką ir vaišes, per kurias ant laužo sudegindavo žymų belaisvį su žirgu ir ginklais.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 316

Nėra priežasties abejoti, kad se\nnovės laikais tai buvo bendras lietuvių protėvių paprotys, ta\nčiau labai seniai užmirštas, kadangi kryžiuočių rašytojai, iš\nvardydami pavergtos tautos nedorybes, nebūtų pamiršę tai pa\nminėti. Tačiau šito papročio liekana yra ši auka. Ji susidėdavo\niš didžiosios aukos ir bendrų vaišių; jų metu ant laužo sude\ngindavo ką nors iš žymiausių belaisvių, paimtų su ginklu ran\nkoje kovos lauke, su jo žirgu, su visa karine apranga ir gin\nklais.

t-002vidutinis

Narbutas rašė, kad kai būdavo keli vienodai kilmingi belaisviai, aukai parenkamą belaisvį nulemdavo burtai.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 316

Užsodinę riterį ant žirgo, apvesdavo tris kartus aplink\naukojamąjį aukurą; tada, įvedę tarp keturių stulpų, įkastų į\nžemę, raitelį ir žirgą surišdavo grandinėmis, apdėdavo dervin\ngomis ir sausomis malkomis aukščiau riterio galvos, kad jo nė\nnebūtų matyti, pagaliau padegdavo. Jeigu būdavo keli vieno\ndai kilmingi belaisviai, liepdavo traukti burtus, kurio eilė.\n9.