Mitologijos aprašymas renkant rašytinius, tautosakinius, etnografinius ir materialius šaltinius
4 teiginiai4 įrašai0 ryšių
T. Narbuto mitologijos tyrimo praktika aprašoma kaip rašytinių paminklų, žmonių padavimų, dainų, archeologinių radinių, tautosakos ir etnografinės medžiagos telkimas bei naudojimas.
Naudojamų šaltinių atranka ir vertinimu T. Narbutas irgi mažai kuo tesiskyrė nuo savo pirmtakų. Kaip buvo įprasta, jis naudojosi senaisiais rašytiniais šaltiniais, savo ir kitų mokslininkų tyrinėjimais ir gyvąja tradicija. „Ypač aš stengiausi, nieko nepraleisdamas, aprašyti visa, ką paliko rašytosios istorijos, ką atskleidė senovės mokslininkų tyrimai, ką pavyko surinkti iš žmonių padavimų bei dainų, ką taip pat išsaugojo paminklų liekanos.“ Daugiausia lietuvių mitologijos duomenų T. Narbutas sėmėsi iš M. Strijkovskio ir J. Lasickio, prūsų - iš K. Hartknocho, latvių - iš Frydricho Stenderio veikalų;
Medžiagą, iš kurios sudėjau šį istorijos tomą, sėmiausi, kiek buvo reikalo ir užteko sugebėjimų, iš rašytinių paminklų, pradėdamas nuo Šiaurės sagų ir baigdamas Kojalavičiumi, nepraleisdamas nieko, kas galėjo būti naudinga. Be to, mano paties Lietuvos senovės tyrimai, trukę trisdešimt metų, sukaupė lobį žinių iš mūsų dalyko. Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą. Žodžiu, kiek tik leido laiko aplinybės ir galimybė, stengiausi papildyti ir išaiškinti dalyką, kurį privalėjau išdėstyti šiame veikale, nes esu įsitikinęs, kad mitologija yra raktas seniausiajai tautų istorijai pažinti.
Medžiagą, iš kurios sudėjau šį istorijos tomą, sėmiausi, kiek buvo reikalo ir užteko sugebėjimų, iš rašytinių paminklų, pra dėdamas nuo Šiaurės sagų ir baigdamas Kojalavičiumi, ne praleisdamas nieko, kas galėjo būti naudinga.
Medžiagą, iš kurios sudėjau šį istorijos tomą, sėmiausi, kiek buvo reikalo ir užteko sugebėjimų, iš rašytinių paminklų, pradėdamas nuo Šiaurės sagų ir baigdamas Kojalavičiumi, nepraleisdamas nieko, kas galėjo būti naudinga. Be to, mano paties Lietuvos senovės tyrimai, trukę trisdešimt metų, sukaupė lobį žinių iš mūsų dalyko. Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą. Žodžiu, kiek tik leido laiko aplinybės ir galimybė, stengiausi papildyti ir išaiškinti dalyką, kurį privalėjau išdėstyti šiame veikale, nes esu įsitikinęs, kad mitologija yra raktas seniausiajai tautų istorijai pažinti.