Metinė sumestinė auka ir ožio jaučio aukojimo apeiga
4 teiginiai7 įrašai0 ryšių
Narbutas metinę sumestinę auką aprašo kaip metų pabaigos švenčių apeigą, per kurią keli kaimai surinkdavo gėrybių jaučiui ir ožiui pirkti. Narbutas nurodo, kad apie 1520 m. kroniką rašęs Grunau prūsų kaimiečių apeigas pasakojo kaip savo akimis matęs liudytojas. Paskui viršaitis, jų žynys, stabmeldžių papratimu už sidėjęs ant galvos vainiką, uždeda ranką ant ožio arba jaučio ir prašo visų dievų, kiekvieno atskirai, kuriuos pirmiau išvar dijau, idant maloningai teiktųsi priimti tos šventės apeigą li auką.
3. Metinė sumestinė auka buvo atnašaujama per šventes, švęstas baigiantis metams. Cituojame Strijkovskį: „Ketvertas arba šešetas kaimų sueina į vieną vietą, susirenka arba tarytum prisikalėdoja pinigų, duonos ir kitų gėrybių; jas pardavę, jeigu bus gavę daug pinigų, tuojau už tuos pinigus perka jautį ir ožį, sueina į vieną namą, kur užkuria didelę ugnį; ten pat jų žmonos supila kvietinius ir grikių miltus, iš kurių pridaro paplotėlių.
Grunau, rašęs savo kroniką apie 1520 metus, pasakoja, kaip savo akimis matęs liudytojas, kadangi jo laikais prūsai kaimiečiai dar slapčia atlikdavo kai kurias stabmeldiškas apeigas. Pasak jo, vaidila, atsisėdęs ant kokios pakylos, kaip iš sakyklos bylodavo žmonėms apie senąją tautos kilmę, garsių didvyrių žygius ir jų dorybes, toliau apie dievų įsakymus, ko jie reikalaują iš žmonių. Paskui buvo dedamos rankos ant ožio galvos, ir toliau apeigos vykdavo taip, kaip Strijkovskio aprašyta.
Išlaidos būdavo didelės, nes aukodavo daugybę dalykų. Žinome, kad per panašias apeigas skambėdavo lietuviška muzika. Venecijos pasiuntinys Kantorinis (Kantoriui) Bergerono kelionių aprašymuose duoda tam tikrą supratimą apie tą muziką, susidedančią iš katilų, būgnų, trimitų, ragų, dūdelių; apie tas aukas galime tik spėlioti, nes duomenų apie jas neišliko.
Paskui viršaitis, jų žynys, stabmeldžių papratimu už sidėjęs ant galvos vainiką, uždeda ranką ant ožio arba jaučio ir prašo visų dievų, kiekvieno atskirai, kuriuos pirmiau išvar dijau, idant maloningai teiktųsi priimti tos šventės apeigą li auką.
Grunau, rašęs savo kroniką apie 1520 metus, pasakoja, kaip savo akimis matęs liudytojas, kadangi jo laikais prūsai kaimiečiai dar slapčia atlikdavo kai kurias stabmeldiškas apeigas. Pasak jo, vaidila, atsisėdęs ant kokios pakylos, kaip iš sakyklos bylodavo žmonėms apie senąją tautos kilmę, garsių didvyrių žygius ir jų dorybes, toliau apie dievų įsakymus, ko jie reikalaują iš žmonių. Paskui buvo dedamos rankos ant ožio galvos, ir toliau apeigos vykdavo taip, kaip Strijkovskio aprašyta.