Metinė sumestinė auka ir ožio jaučio aukojimo apeiga
3 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Narbutas metinę sumestinę auką aprašo kaip metų pabaigos švenčių apeigą, per kurią keli kaimai surinkdavo gėrybių jaučiui ir ožiui pirkti. Narbutas nurodo, kad apie 1520 m. kroniką rašęs Grunau prūsų kaimiečių apeigas pasakojo kaip savo akimis matęs liudytojas. Paskui viršaitis, jų žynys, stabmeldžių papratimu už sidėjęs ant galvos vainiką, uždeda ranką ant ožio arba jaučio ir prašo visų dievų, kiekvieno atskirai, kuriuos pirmiau išvar dijau, idant maloningai teiktųsi priimti tos šventės apeigą li auką.
3. Metinė sumestinė auka buvo atnašaujama per šventes, švęstas baigiantis metams. Cituojame Strijkovskį: „Ketvertas arba šešetas kaimų sueina į vieną vietą, susirenka arba tary tum prisikalėdoja pinigų, duonos ir kitų gėrybių; jas pardavę, jeigu bus gavę daug pinigų, tuojau už tuos pinigus perka jautį ir ožį, sueina į vieną namą, kur užkuria didelę ugnį; ten pat jų žmonos supila kvietinius ir grikių miltus, iš kurių pridaro pa plotėlių.
Grunau, rašęs savo kroniką apie 1520 metus, pasakoja, kaip savo akimis matęs liudytojas, kadangi jo laikais prūsai kaimiečiai dar slapčia at likdavo kai kurias stabmeldiškas apeigas. Pasak jo, vaidila, at sisėdęs ant kokios pakylos, kaip iš sakyklos bylodavo žmonėms apie senąją tautos kilmę, garsių didvyrių žygius ir jų dorybes, toliau apie dievų įsakymus, ko jie reikalaują iš žmonių. Paskui buvo dedamos rankos ant ožio galvos, ir toliau apeigos vykda vo taip, kaip Strijkovskio aprašyta.
Išlaidos būdavo didelės, nes auko davo daugybę dalykų. Žinome, kad per panašias apeigas skam bėdavo lietuviška muzika. Venecijos pasiuntinys Kantorinis (Kantoriui) Bergerono kelionių aprašymuose duoda tam tikrą supratimą apie tą muziką, susidedančią iš katilų, būgnų, tri mitų, ragų, dūdelių; apie tas aukas galime tik spėlioti, nes duo menų apie jas neišliko.