Narbutas priesaiką priskyrė aukoms, nes ją laikė geranoriška paties žmogaus sąžinės auka. Narbutas lietuvių priesaikas lygino su antikos priesaikomis ir nurodė formules „dėl Dievo“ bei „Kad aš skradžiai prapultau“.
Toliau net matysi\nme, kad jie turėjo nuodėmių išpažinimo dieną.\nPriesaikos\nPrie aukų priklauso ir priesaika, kadangi tai geranoriška\nsavo paties sąžinės auka. Antikos žmonės duodavo dvejopas\npriesaikas: vienokią paprastą, kai būdavo prisiekiama kokiam\ngalingam ir kerštingam dievui: Me Hercule, MeJove, tegu Her\nkų lis, Jupiteris bus man maloningas; kitokią su užkeikimu,\nkreipdamiesi į Stikso vandenis, į pragarą ir kitas mitines pa\nbaisas arba į Cezario gyvybę, į jo barzdą, kadangi jo pyktis\nbūdavo toks pat baisus kaip ir anų.
Antikos žmonės duodavo dvejopas priesaikas: vienokią paprastą, kai būdavo prisiekiama kokiam galingam ir kerštingam dievui: Me Hercule, MeJove, tegu Her kų lis, Jupiteris bus man maloningas; kitokią su užkeikimu, kreipdamiesi į Stikso vandenis, į pragarą ir kitas mitines pa baisas arba į Cezario gyvybę, į jo barzdą, kadangi jo pyktis būdavo toks pat baisus kaip ir anų. Lietuviai savo priesaikas duodavo visai panašiai: visi saky davo (tai ir dabar yra kaimiečių paprotys) „dėl Dievo“ (Dali lkw u), taip pat: Kad man Periamas sumusztu; tai reiškė šaukti dievus būti liudytojais. Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu).