Lietuviai Vilniuje įkūrė Lietuvių dailės draugiją ir pradėjo rengti viešas dailės parodas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 127
Dailės ir vaizduojamojo me- \nno bei architektūros srityje taip \npat pastebėtas draugijų paraleliz-\nmas. Lietuviai pirmieji Vilniuje \nįkūrė Lietuvių dailės draugiją, pra-\ndėjo rengti viešas dailės parodas, \nbet netrukus tie vietiniai dailininkai, kurie nenorėjo tapatintis su etninių \nlietuvių tautinio sąjūdžio tikslais, įkūrė atskirą Vilniaus dailės draugiją. Kai \nkas nelengvai apsispręsdavo, kuriai draugijai priklausyti, nors nebuvo drau-\ndžiama priklausyti ir abiem tuo pat metu.
Vilniuje įkurtos Lietuvių mokslo draugija ir Vilniaus mokslo bičiulių draugija telkė skirtingas tautinio sąjūdžio aplinkas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 126
Be to, etnografi-\nnės Lietuvos miestuose didžiausia tautinė grupė buvo žydai, o gatvėse po \n1905 m. lenkų kalba nustūmė rusų kalbą į antrąją vietą. \nLygia greta Lietuvoje veikė ir lenkų bei lietuvių kultūrinės organizaci-\njos. Kadangi universiteto Vilniuje atkurti nepavyko (nors tokios pastangos \n1905 m. dėtos, beje, solidariai lietuvių ir lenkų intelektualų, susitarus, kad \njame būtų dėstoma bent trimis kalbomis), įkurtos Lietuvių mokslo draugija, \nplėtojusi etninių lietuvių tautinį sąjūdį, ir Vilniaus mokslo bičiulių draugija, \ntelkusi lenkiškai kalbančiuosius.
Lietuvių mokslo draugija ir Vilniaus mokslo bičiulių draugija leido mokslinius tęstinius leidinius ir buvo viena kitos kolektyvinės narės.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 127
Abi draugijos daug dėmesio skyrė \npraeičiai, LDK paveldui, bet Lie-\ntuvių draugija ypač orientavosi į \nlietuvių kalbos ir etninės kultūros \ntyrimus, mokyklinių vadovėlių \nlietuvių mokykloms rengimą. Abi \ndraugijos leido mokslinius tęsti-\nnius leidinius. Beje, abi jos buvo \nviena kitos kolektyviniai nariai.
Abi draugijos leido mokslinius tęstinius leidinius ir buvo viena kitos kolektyvinės narės.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 127
Abi draugijos daug dėmesio skyrė \npraeičiai, LDK paveldui, bet Lie-\ntuvių draugija ypač orientavosi į \nlietuvių kalbos ir etninės kultūros \ntyrimus, mokyklinių vadovėlių \nlietuvių mokykloms rengimą. Abi \ndraugijos leido mokslinius tęsti-\nnius leidinius. Beje, abi jos buvo \nviena kitos kolektyviniai nariai.
Nepavykus atkurti Vilniaus universiteto, Lietuvoje įkurtos Lietuvių mokslo draugija ir Vilniaus mokslo bičiulių draugija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 126
Be to, etnografi-\nnės Lietuvos miestuose didžiausia tautinė grupė buvo žydai, o gatvėse po \n1905 m. lenkų kalba nustūmė rusų kalbą į antrąją vietą. \nLygia greta Lietuvoje veikė ir lenkų bei lietuvių kultūrinės organizaci-\njos. Kadangi universiteto Vilniuje atkurti nepavyko (nors tokios pastangos \n1905 m. dėtos, beje, solidariai lietuvių ir lenkų intelektualų, susitarus, kad \njame būtų dėstoma bent trimis kalbomis), įkurtos Lietuvių mokslo draugija, \nplėtojusi etninių lietuvių tautinį sąjūdį, ir Vilniaus mokslo bičiulių draugija, \ntelkusi lenkiškai kalbančiuosius.
Vilniuje lietuviai pirmieji įkūrė Lietuvių dailės draugiją, o vėliau atskirą Vilniaus dailės draugiją įsteigė vietiniai dailininkai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 127
Dailės ir vaizduojamojo me- \nno bei architektūros srityje taip \npat pastebėtas draugijų paraleliz-\nmas. Lietuviai pirmieji Vilniuje \nįkūrė Lietuvių dailės draugiją, pra-\ndėjo rengti viešas dailės parodas, \nbet netrukus tie vietiniai dailininkai, kurie nenorėjo tapatintis su etninių \nlietuvių tautinio sąjūdžio tikslais, įkūrė atskirą Vilniaus dailės draugiją. Kai \nkas nelengvai apsispręsdavo, kuriai draugijai priklausyti, nors nebuvo drau-\ndžiama priklausyti ir abiem tuo pat metu.