Kelio dievo aukojimas, kelionės maldos ir kelio prietarai
5 teiginiai8 įrašai0 ryšių
Pasak Strijkovskio, senovėje kelių dievaičiui aukotos baltos vištos, prašant laimingos kelionės ir sugrįžimo namo. Narbutas rašė, kad prie kelio gulintys akmenys vadinti Kelio dievo užkeikimo akmenimis ir laikyti paskirtais kelių dievui. Narbutas rašė, kad ant kelio dievui skirtų akmenų nebuvo sėdamasi prieš tai nesukalbėjus maldelės ar mitinės formulės.
Išvažiuodamas žmogus nedrįsdavo perkirsti kelio keleiviui; prieš sėsdamas į vežimą arba išeidamas su kinkiniu į lauką, prietaringas kaimietis turėdavo jį apeiti ratu. Kelyje sutikti asmenys ar gyvuliai ir per kelią perbėgę gyvūnai buvo laikomi kelionės sėkmę arba nesėkmę pranašaujančiais ženklais.
Narbutas tai pateikė kaip Lietuvos kaimiečių išsaugotų kelionės prietarų liekanas; aprašymas taikomas jo minimo laikotarpio kaimiečių papročiams.
Vieškelis buvo religiškai paaukotas šalies svetingumui; keliaujančiam vieškeliu nederėjo daryti skriaudos dėl dievų keršto. Tam tikri sutikti asmenys ar gyvuliai pranašavo blogą arba laimingą kelionę: vienuolis, nėščia moteris, lapė, nėščia kalė ar vilkė – blogą, o kiškis, vilkas, vaikas, burtininkas ar čigonas – laimingą kelionę.
Teodoras Narbutas 1998 m. šį aiškinimą ir vertinimą pateikė kaip lietuvių kelionės prietarų aprašymą, lygindamas juos su senovės romėnų prietarais.
Stebėtinai panašu į senovės romėnų prietarus; tegul skaitytojas teikiasi prisiminti Horacijaus 27-ąją odę iš 3iosios knygos: laipiosparrae recinentis omen (klaida apdainuojančio nedorus). Visose lietuvių genties tautose vieškelis, Wiessas Kielas, buvo religiškai paaukotas šalies svetingumui: nė vienam, keliaujančiam vieškeliu, nederėjo daryti skriaudos dėl rūstaus dievų keršto; taip skelbia senovės padavimai. Sis dievaitis atitinka Romos Larą (Lar vialis); Antikos žmonių Merkurijus, Apolonas, Bakchas, Herkulis taip pat vadinosi kelio dievai, Dii viales.
O dėl kelionės prietarų, tai Lietuvos kaimiečiai išsaugojo jų liekanų: niekas išvažiuodamas nedrįsta perkirsti kelio keleiviui, kad, įvykus kelionėje nelaimingam atsitikimui, tai nebūtų priskirta nelaimingam jo perėjimui per kelią. Prietaringas kaimietis, prieš sėsdamas į vežimą arba išeidamas su kinkiniu į lauką, turi apeiti jį ratu. O pačiame kelyje sutikti tam tikri asmenys arba gyvuliai arba perbėgę per kelią pranašauja, kad kelionė bus sėkminga arba nesėkminga. Beje, vienuolis, nėščia moteris, lapė, nėščia kalė arba vilkė pranašauja bloga: priešingai, sutiktas kiškis, vilkas, vaikas, burtininkas, čigonas žada laimingą kelionę.
Niekas neišdrįsdavo atsisėsti ant tų akmenų, prieš tai nesukalbėjęs tam tikros mitinės formulės, tai yra maldelės, matyt, iš baimės, kad neatsitiktų kas blogo: dažniausiai manyta, kad akmuo gali pasitraukti iš po sėdinčio, todėl galima smarkiai užsigauti. Kaimiečiai iki šiol tebėra pamaldūs šiam dievaičiui, nors dėl daugelio priežasčių beveik jau jį užmiršo ir savo tos rūšies maldose turi galvoje tikrąjį Dievą; tas maldas kalba krikščionišku papročiu prieš pat įsėsdami į ratus; taigi keliautojai, prieš išeidami iš trobos, susėda ant suolo kartu su visais esančiais, trumpai pasimeldžia ir patyli akis nukreipę į krosnį. Taip pasėdi kurį laiką, tarytum dar kažką apmąstydami.
O dėl kelionės prietarų, tai Lietuvos kaimiečiai išsaugojo jų liekanų: niekas išvažiuodamas nedrįsta perkirsti kelio keleiviui, kad, įvykus kelionėje nelaimingam atsitikimui, tai nebūtų priskirta nelaimingam jo perėjimui per kelią. Prietaringas kaimietis, prieš sėsdamas į vežimą arba išeidamas su kinkiniu į lauką, turi apeiti jį ratu. O pačiame kelyje sutikti tam tikri asmenys arba gyvuliai arba perbėgę per kelią pranašauja, kad kelionė bus sėkminga arba nesėkminga.
Stebėtinai panašu į senovės romėnų prietarus; tegul skaitytojas teikiasi prisiminti Horacijaus 27-ąją odę iš 3iosios knygos: laipiosparrae recinentis omen (klaida apdainuojančio nedorus). Visose lietuvių genties tautose vieškelis, Wiessas Kielas, buvo religiškai paaukotas šalies svetingumui: nė vienam, keliaujančiam vieškeliu, nederėjo daryti skriaudos dėl rūstaus dievų keršto; taip skelbia senovės padavimai. Sis dievaitis atitinka Romos Larą (Lar vialis); Antikos žmonių Merkurijus, Apolonas, Bakchas, Herkulis taip pat vadinosi kelio dievai, Dii viales.
O dėl kelionės prietarų, tai Lietuvos kaimiečiai išsaugojo jų liekanų: niekas išvažiuodamas nedrįsta perkirsti kelio ke leiviui, kad, įvykus kelionėje nelaimingam atsitikimui, tai ne būtų priskirta nelaimingam jo perėjimui per kelią.
O dėl kelionės prietarų, tai Lietuvos kaimiečiai išsaugojo jų liekanų: niekas išvažiuodamas nedrįsta perkirsti kelio keleiviui, kad, įvykus kelionėje nelaimingam atsitikimui, tai nebūtų priskirta nelaimingam jo perėjimui per kelią. Prietaringas kaimietis, prieš sėsdamas į vežimą arba išeidamas su kinkiniu į lauką, turi apeiti jį ratu. O pačiame kelyje sutikti tam tikri asmenys arba gyvuliai arba perbėgę per kelią pranašauja, kad kelionė bus sėkminga arba nesėkminga. Beje, vienuolis, nėščia moteris, lapė, nėščia kalė arba vilkė pranašauja bloga: priešingai, sutiktas kiškis, vilkas, vaikas, burtininkas, čigonas žada laimingą kelionę.