Narbutas rašė, kad ant kelio dievui skirtų akmenų nebuvo sėdamasi prieš tai nesukalbėjus maldelės ar mitinės formulės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 163
Niekas neišdrįsdavo atsisėsti ant tų akmenų, prieš tai nesukalbėjęs tam tikros mitinės formulės, tai yra maldelės, matyt, iš bai mės, kad neatsitiktų kas blogo: dažniausiai manyta, kad ak muo gali pasitraukti iš po sėdinčio, todėl galima smarkiai už sigauti. Kaimiečiai iki šiol tebėra pamaldūs šiam dievaičiui, nors dėl daugelio priežasčių beveik jau jį užmiršo ir savo tos rūšies maldose turi galvoje tikrąjį Dievą; tas maldas kalba krikščio nišku papročiu prieš pat įsėsdami į ratus; taigi keliautojai, prieš išeidami iš trobos, susėda ant suolo kartu su visais esančiais, trumpai pasimeldžia ir patyli akis nukreipę į krosnį. Taip pa sėdi kurį laiką, tarytum dar kažką apmąstydami.
Narbutas rašė, kad Lietuvos kaimiečiai išsaugojo kelionės prietarą neišvažiuojant perkirsti kelio keleiviui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 164
O\ndėl kelionės prietarų, tai Lietuvos kaimiečiai išsaugojo\njų liekanų: niekas išvažiuodamas nedrįsta perkirsti kelio ke\nleiviui, kad, įvykus kelionėje nelaimingam atsitikimui, tai ne\nbūtų priskirta nelaimingam jo perėjimui per kelią.\nPrietaringas kaimietis, prieš sėsdamas į vežimą arba išei\ndamas su kinkiniu į lauką, turi apeiti jį ratu. O pačiame kelyje\nsutikti tam tikri asmenys arba gyvuliai arba perbėgę per kelią\npranašauja, kad kelionė bus sėkminga arba nesėkminga.
Narbutas lygino lietuvių kelionės prietarus su senovės romėnų prietarais ir Kelio dievaitį siejo su Romos Lar vialis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 164
Stebėtinai panašu į senovės romėnų prietarus; tegul skaitytojas teikiasi prisiminti Horacijaus 27-ąją odę iš 3- iosios knygos: laipiosparrae recinentis omen (klaida apdainuo jančio nedorus). Visose lietuvių genties tautose vieškelis, Wiessas Kielas, bu vo religiškai paaukotas šalies svetingumui: nė vienam, keliau jančiam vieškeliu, nederėjo daryti skriaudos dėl rūstaus dievų keršto; taip skelbia senovės padavimai. Sis dievaitis atitinka Romos Larą (Lar vialis); Antikos žmo nių Merkurijus, Apolonas, Bakchas, Herkulis taip pat vadino si kelio dievai, Dii viales.
O dėl kelionės prietarų, tai Lietuvos kaimiečiai išsaugojo jų liekanų: niekas išvažiuodamas nedrįsta perkirsti kelio ke leiviui, kad, įvykus kelionėje nelaimingam atsitikimui, tai ne būtų priskirta nelaimingam jo perėjimui per kelią.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 163
O dėl kelionės prietarų, tai Lietuvos kaimiečiai išsaugojo jų liekanų: niekas išvažiuodamas nedrįsta perkirsti kelio ke leiviui, kad, įvykus kelionėje nelaimingam atsitikimui, tai ne būtų priskirta nelaimingam jo perėjimui per kelią. Prietaringas kaimietis, prieš sėsdamas į vežimą arba išei damas su kinkiniu į lauką, turi apeiti jį ratu. O pačiame kelyje sutikti tam tikri asmenys arba gyvuliai arba perbėgę per kelią pranašauja, kad kelionė bus sėkminga arba nesėkminga. Be je, vienuolis, nėščia moteris, lapė, nėščia kalė arba vilkė pra našauja bloga: priešingai, sutiktas kiškis, vilkas, vaikas, burti ninkas, čigonas žada laimingą kelionę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
()* 163 ## Puslapis 163 Tik pastebime iš žmonių pasakojimų, kad kalbama apie tam tikrus akmenis, gulinčius prie kelio. Toks akmuo vadinosi Ak muo užukiejkimo Kieto Dewo (Kelio dievo užkeikimo akmuo); tiksliausiai išvertus - akmuo, paskirtas kelių dievui. Niekas neišdrįsdavo atsisėsti ant tų akmenų, prieš tai nesukalbėjęs tam tikros mitinės formulės, tai yra maldelės, matyt, iš bai mės, kad neatsitiktų kas blogo: dažniausiai manyta, kad ak muo gali pasitraukti iš po sėdinčio, todėl galima smarkiai už sigauti.