Lietuvos istorijos žinių lobynas
Paprotys
6 teiginiai5 įrašai0 ryšių
Karaliaus vainikavimo ir patepimo apeigos pagal ordines – tai ceremonialo samprata, nagrinėta svarstant Vytauto karūnavimo galimybę. Zigmantas Liuksemburgietis į Vytautą pasiuntė teisininkų delegaciją, vadovaujamą Vienos universiteto daktaro Baptisto Cigalos, kad išsklaidytų abejones dėl apeigų tvarkos. Delegacija aiškino, jog karaliaus vainikavimui popiežiaus sutikimas esąs nereikalingas, todėl ceremonijos teisėtumas buvo grindžiamas ne vien popiežiaus autoritetu. Zigmantas taip pat rėmėsi pavyzdžiais, kai krikščionių karaliai vainikuoti be vyskupiško patepimo, ir teigė, kad Vytautui karūną galėtų suteikti Romoje nevainikuotas imperatorius, tai yra jis pats. Šie argumentai atskleidžia, kad apeigų klausimas buvo glaudžiai susijęs su valdovo statuso ir vainikavimo teisės aiškinimu, tačiau pateikti duomenys neleidžia patikimai nustatyti konkretaus ordinių sudarymo laiko ar vietos.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Dalyviai |
|
| |
| Proga |
|
| |
| EigaŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| PriemonėsŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Reikšmė |
|
|
Patikrinti teiginiai
Zigmantas įrodinėjo, kad Vytautui vainiką gali suteikti ir Romoje nevainikuotas imperatorius, remdamasis karalių vainikavimu be patepimo.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Nurodydamas eilę pavyzdžių, kur krikščionių karaliai atlieką vainikavimąsi be vyskupiško patepimo, Zigmantas, kaip ir jo delegacija, turėjo įrodyti, jog Vytautui vainiką galįs suteikti ir Romoje nevainikuotas imperatorius, t. y. jis pats.
Zigmanto teisininkų delegacija aiškino Vytautui, kad karaliaus vainikavimui popiežiaus sutikimas nereikalingas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Tuo tarpu imp. Zigmantas pirma išsiuntė teisininkų delegaciją, kuriai vadovavo Vienos univ. dr. Baptista Cigala^16. Ji turėjo išsklaidyti Vytauto abejones dėl ceremonialo ir išaiškinti, jog karaliaus vainikavimnisi popiežiaus sutikimas nesąs reikalingas.
Zigmantas teigė, kad Vytautui karaliaus vainiką galėjo suteikti ir Romoje nevainikuotas imperatorius.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Nurodydamas eilę pavyzdžių, kur krikščionių karaliai atlieką vainikavimąsi be vyskupiško patepimo, Zigmantas, kaip ir jo delegacija, turėjo įrodyti, jog Vytautui vainiką galįs suteikti ir Romoje nevainikuotas imperatorius, t. y. jis pats.
Pačios karūnavimo apeigos skaitėsi sakramentu.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Pačios karūnavimo apeigos skaitėsi sakramentu. Tad ir karališkoji diadema turėjo ypatingos sakralinės reikšmės : ji įpareigojo ne tik tikėjimą skleisti, bet dar ir pačią Bažnyčią ginti. Šitokiomis mintimis vadovavosi ir popiežius Inocentas IV-sis, kai jis tuo pačiu laiku karaliaus titulus suteikė Lietuvos Mindaugui ir Haličo-Valuinės kunigaikščiui Danieliui, Romano sūnui (1254).
Pagal ordines vainikuotas ir šventais aliejais pateptas valdovas turėjo prisidėti prie Kristaus karalystės platinimo žemėje.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
(^28) ĮVADAS pats Kriavo aktas, jeigu dėl žinomojo teksto tikrumo ir niekas daugiau nekeltų abejonių^9. Kai ano meto valdovas, remiantis popiežiaus bule, būdavo ceremoningai, pagal nusistovėjusią tvarką, vad. «ordines », vainikuojamas karaliumi ir patepamas šventais aliejais^10 , tai tokio naujo, kaip tada nuolat sakyta, «iš Dievo malonės », krikščioniško valdovo pareiga buvo prisidėti platinti Kristaus karalystę žemėje. Pačios karūnavimo apeigos skaitėsi sakramentu.
Pagal ordines vainikuotas ir šventais aliejais pateptas krikščioniškas valdovas turėjo platinti tikėjimą ir ginti Bažnyčią.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
«ordines », vainikuojamas karaliumi ir patepamas šventais aliejais^10 , tai tokio naujo, kaip tada nuolat sakyta, «iš Dievo malonės », krikščioniško valdovo pareiga buvo prisidėti platinti Kristaus karalystę žemėje. Pačios karūnavimo apeigos skaitėsi sakramentu. Tad ir karališkoji diadema turėjo ypatingos sakralinės reikšmės : ji įpareigojo ne tik tikėjimą skleisti, bet dar ir pačią Bažnyčią ginti.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 6 | 5 |