Santrauka
XIV a. pabaigos Lietuvos santykiuose su Ordinu ir Lenkija įkaitai buvo naudojami kaip politinė garantija, spaudimo priemonė ir derybų užtikrinimo būdas. Šaltinis rodo, kad įkaitus duodavo tiek žemaičiai bei Lietuvos kunigaikščiai, tiek Vytauto aplinkos žmonės, o jų susigrąžinimas buvo svarbus derybų tikslas.
Laikotarpis ir datos
1383 m. rugsėjo 22 d.; 1386 m. vasaris; 1390–1392 m.
Kas tai
- kategorija: politinė praktika
Atlikimas
Įkaitai buvo duodami kaip garantija už pažadų vykdymą, kaip spaudimo priemonė santykiuose su Ordinu ir kaip sutartinių įsipareigojimų užtikrinimas.
Paskirtis
Užtikrinti pažadų išpildymą, kontroliuoti politinius partnerius ir apriboti jų veiksmų laisvę.
Kontekstas
Praktika fiksuojama tiek žemaičių ir Ordino, tiek lenkų ir Lietuvos kunigaikščių santykiuose, taip pat Vytauto konfliktuose ir derybose su Ordinu.
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 1390–1392 m. Vytauto duotų Ordinui įkaitų sąraše minimi du kunigaikščiai – Jurgis ir Jonas. |
| t-002 Kvedenavos, Valdavos, Kaimo ir Tepliavos valsčių žmonės atidavė karaliui savo sūnus įkaitais ir prisiekė paklusti tikėjimui bei broliams. |
| t-003 Po Jogailos krikšto ir iškilmių lenkai pareikalavo Vytauto, Skirgailos ir kitų kunigaikščių kaip įkaitų, kad būtų garantuotas Jogailos pažadų išpildymas. |
| t-004 Unzatrapio, Gundavos ir Angetetos pilių žmonės atsiuntė įkaitų ir pasidavė krikščionių tikėjimui bei broliams. |
| t-005 Pagudėnai, neatlaikę brolių antpuolių, davė įkaitų ir pasidavė krikščionių tikėjimui bei broliams. |
| t-006 Magistras reikalavo, kad Vytautas duotų bajorų sūnus įkaitais ir išpildytų seniau Ordinui duotus pasižadėjimus. |
| t-007 1383 m. žemaičiai, atsitraukdami nuo Vilniaus, davė vokiečiams savo įkaitus, nors jie buvo duoti ne nuo visų Žemaitijos sričių. |