Husarų vėliavų „draugų“ ir palydos sistema

PDF 100

„Draugas“ atsivesdavo ir tarnus, kurie į rikiuotę nestodavo, o užsiimdavo ūkine veikla, saugodavo stovyklą ir kitaip užtikrindavo „draugo“ ir jo mūšiui, dalyvaudavo visi husarai „draugai“, todėl kiekvienas vė- liavų pirmos eilės karys puikiai žinodavo mūšio sumanymą. Husarai dėvėjo krūtinšarvį - kirasą, svėrusią apie 15 kg, pečius saugodavo ilgi metaliniai antpečiai, rankos ir kojos taip pat būdavo apsaugotos, viskas sujungta odiniais dirželiais, galvą saugodavo šalmas, paprastai su nosies apsauga. Pagrindinis husaro ginklas buvo ilga 3-6 metrų ietis, kuri paprastai būdavo kiek ilgesnė nei vakarietiškų pėstininkų pikė (apie 4,5—5 m), tačiau daug lengvesnė (ji būdavo tuščiavidurė). Kontakto metu husaro ietis sutrupėdavo į šipulius ir prireikus ataką pakartoti, pirmosios eilės husarai pa- imdavo kitą ietį iš antros eilės husarų. Jei husaras nebetu- rėdavo ieties, puldamas jis naudodavo dūrimui skirtus trumpesnius ginklus - palašą arba konseržą, kitaip estoką (panašų į špagą ilgąjį kavalerijos durtuvą). Artimoje ko- voje husarai naudodavo kardus ir pistoletus, buožes ir pan. Husarai paprastai atakuodavo priešą dviem linijomis (ban- gomis), kurių kiekviena būdavo sudaryta iš kelių (daž- niausiai keturių) husarų eilių. Pirmoji atakuojančių „ husarų linija turėdavo susilpninti priešų rikiuotę („užkabinančioji“ banga), o antroji linija turėdavo pralaužti priešų gretas („verčiančioji“ banga).

PDF 100

Husarai ir jų XVII a. pavyzdžio organizacija eg-\nzistavo ATR iki XVIII a.\n\n_ palydos poreikius.

PDF 100

„Draugas“ atsivesdavo ir tarnus, kurie į rikiuotę nestodavo, o užsiimdavo ūkine veikla, saugodavo stovyklą ir kitaip užtikrindavo „draugo“ ir jo mūšiui, dalyvaudavo visi husarai „draugai“, todėl kiekvienas vė- liavų pirmos eilės karys puikiai žinodavo mūšio sumanymą. Husarai dėvėjo krūtinšarvį - kirasą, svėrusią apie 15 kg, pečius saugodavo ilgi metaliniai antpečiai, rankos ir kojos taip pat būdavo apsaugotos, viskas sujungta odiniais dirželiais, galvą saugodavo šalmas, paprastai su nosies apsauga. Pagrindinis husaro ginklas buvo ilga 3-6 metrų ietis, kuri paprastai būdavo kiek ilgesnė nei vakarietiškų pėstininkų pikė (apie 4,5—5 m), tačiau daug lengvesnė (ji būdavo tuščiavidurė). Kontakto metu husaro ietis sutrupėdavo į šipulius ir prireikus ataką pakartoti, pirmosios eilės husarai pa- imdavo kitą ietį iš antros eilės husarų. Jei husaras nebetu- rėdavo ieties, puldamas jis naudodavo dūrimui skirtus trumpesnius ginklus - palašą arba konseržą, kitaip estoką (panašų į špagą ilgąjį kavalerijos durtuvą). Artimoje ko- voje husarai naudodavo kardus ir pistoletus, buožes ir pan. Husarai paprastai atakuodavo priešą dviem linijomis (ban- gomis), kurių kiekviena būdavo sudaryta iš kelių (daž- niausiai keturių) husarų eilių. Pirmoji atakuojančių „ husarų linija turėdavo susilpninti priešų rikiuotę („užkabinančioji“ banga), o antroji linija turėdavo pralaužti priešų gretas („verčiančioji“ banga).

PDF 100

Didžiausia buvo didžiojo etmono husarų vėliava, kurią sudarė 200 raitelių. Įprasta vėliava - 100-150 raitelių. Husarų vėliavos pa- grindas buvo „draugai“ — turtingi bajorai. Kiekvienas „draugas“ atsivesdavo palydą ir tarnus. Palydos struktūra greičiausiai susiformavo iš viduramžių laikų ri- terių „ieties“, ją sudarė įvairių socialinių sluoksnių atstovai, dažniausiai nelabai turtingi bajorai, kuriuos samdydavosi „draugas“. Pabuvojęs husarų „draugo“ palydoje ir užsidirbęs, neturtingas bajoras pats ga- lėdavo tapti, tarkime, kazokų vėliavos „draugu“ (lengvosios kavalerijos palydą būdavo pigiau iš- laikyti). Tačiau husarų „draugo“ palydoje galėjo būti ir miestiečiai ar net ir valstiečiai iš „draugo“ dvaro. Palydą ginklais, šarvais ir žirgais aprūpindavo „draugas“, palydos ginkluotė būdavo mažiau puošni. „Draugai“ sudarydavo vėliavos priekinę eilę, jo pa- lyda stodavo už jo ir sudarydavo antrąją, trečiąją ir ketvirtąją eiles.

PDF 100

„Draugų“ palydos buvo vieninteliai viene-\n\nLietuvos ir Lenkijos husarai - vienintelė xvii a.\n\n„šoko kavalerija“ Europoje. ATR kariuomenės pratęsė\nEuropos riterių atakos tradiciją, o Vakarų Europoje xVII a.\npralaužiamosios kavalerijos atakos nebuvo naudojamos\n\ntai, sudarę vėliavą.