t-001vidutinis
Narbutas rašo, kad kaimo žmonės pašventintas žoles laikė apsauga nuo nelaimių, baimių, piktų dvasių, ligų, krušos ir žaibo debesų.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Gėlės Lietuvoje, kaip kadaise pas graikus ir romėnus, buvo ypatinga švenčių ir puotų puošmena. Dar dabar kaimo žmonės daug vilčių deda į žoles, pašventintas įvairiais metų laikais, - ne gydymo, bet tam tikro jų panaudojimo prieš įvairius nelaimingus nutikimus ir įsikalbėtas baimes požiūriu. Švento Jono, Kalėdų, Švenčiausiosios mergelės į dangų ėmimo šventės, vadinamos Žolinės atlaidais, proga neša pašventinti žoles, daržoves, vaisius ir juos laiko, kad saugotų namus nuo piktų dvasių; jų dūmais nuvejamos šalin kai kurios ligos, atnešamos blogų vėjų, krušos ir žaibų debesys, tokių žolių ryšelis įnirusiems įdedamas į pagalvę ir atliekami įvairūs kerėjimai, kurie yra senųjų Pergrubės garbinimo apeigų liekanos.