Avižinės kruopos ruoštos mirkant, kaitinant, malant ir „nekojant“ avižas.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 172 (PDF 170)
Avižines kruopas taisant reikia gerai išmirkyti ir supilti avižas į karštą krosnį, kad jos iškeptų ir sudžiūtų. Toliau jas mala iškeltomis girnomis. Per girnas varo daug sykių, kiekvieną sykį „nekoja“ —- ypatingu būdu mėto geldoje — ir tuo atskiria išsiaižiusias ašakas. Malimą ir nekojimą tiek kartoja, kol gauna avižų branduolius nuvalytus nuo ašakų, sveikus ar pertrintus pusiau. Tai ir yra šustinės avižų kruopos.
Gavėniai užėjus šeimininkės rūpinosi pasninko valgiais ir šeima ruošdavosi keturiasdešimt šešių dienų pasninkui.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 170 (PDF 168)
Rūpestinga šeimyna turi iš vasaros pasitiekusi suverdančių žirnių, pupų, džiovintų baravykų, sūdytų ruduokių, raugintų agurkų, džiovintų grūšių, miškinių obuoliukų ir kitų dalykų. Taip pasiruošę, be baimės, pradeda eilę keturių dešimtų šešių dienų nuolatinio pasninko.
Šustos pupos, žirniai ir rūkštis buvo ruošiami atskiru gavėnios būdu.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 172 (PDF 170)
Šustos pupos ir šusti žirniai irgi gavėnios valgymas. Pamerkia iš vakaro pupas ar žirnius, rytoj rytą nusunkia, supila į molinį puodą, uždengia virkščiomis, užbruka virkščias šakaliukais, kad šios prisispraustų, ir tada, apvertę dugną į viršų, pastumia į ką tik iškūrentą krosnį.
Per gavėnią garstyčninkas, pupos ir žirniai buvo valgomi savitais būdais, o mažiukai slapta nešiodavosi kruopas iš sietuvės.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 172 (PDF 170)
Mažiukai, pripuolę prie sietuvės su kruopomis, nešioja jas saujomis ir valgo pasislėpdami nuo didžiųjų.