Avižinės kruopos ruoštos mirkant, kaitinant, malant ir „nekojant“ avižas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
Avižines kruopas taisant reikia gerai išmirkyti ir supilti avižas į karštą krosnį, kad jos iškeptų ir sudžiūtų. Toliau jas mala iškeltomis girnomis. Per girnas varo daug sykių, kiekvieną sykį „nekoja“ —- ypatingu būdu mėto geldoje — ir tuo atskiria išsiaižiusias ašakas. Malimą ir nekojimą tiek kartoja, kol gauna avižų branduolius nuvalytus nuo ašakų, sveikus ar pertrintus pusiau. Tai ir yra šustinės avižų kruopos.
Gavėniai užėjus šeimininkės rūpinosi pasninko valgiais ir šeima ruošdavosi keturiasdešimt šešių dienų pasninkui.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
Rūpestinga šeimyna turi iš vasaros pasitiekusi suverdančių žirnių, pupų, džiovintų baravykų, sūdytų ruduokių, raugintų agurkų, džiovintų grūšių, miškinių obuoliukų ir kitų dalykų. Taip pasiruošę, be baimės, pradeda eilę keturių dešimtų šešių dienų nuolatinio pasninko.
Šustos pupos, žirniai ir rūkštis buvo ruošiami atskiru gavėnios būdu.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
Šustos pupos ir šusti žirniai irgi gavėnios valgymas. Pamerkia iš vakaro pupas ar žirnius, rytoj rytą nusunkia, supila į molinį puodą, uždengia virkščiomis, užbruka virkščias šakaliukais, kad šios prisispraustų, ir tada, apvertę dugną į viršų, pastumia į ką tik iškūrentą krosnį.