Romantikai \nieškojo antropomorfinių dievų įvaizdžių, stabų, rašto, žynių, šventyklų, \ntaigi siekė rasti tai, kas būdinga ikikrikščioniškai Romai ar graikų ir ro-\nmėnų religinėms sistemoms. Juos kritikuojantieji manė, kad lietuviai \nreliginės sistemos neturėjo, o tik buvo sudievinę gamtą. Senieji lietuviai \nvisur – dangaus skliaute su Saule, Mėnuliu ir žvaigždėmis, žemėje, ugnyje \nir vandenyje – matę šventybės raišką.
Senieji lietuviai visur – dangaus skliaute su Saule, Mėnuliu ir žvaigždėmis, žemėje, ugnyje ir vandenyje – matę šventybės raišką. Toks gamtos reiškinių, ypač žemės, sudievinimas trukdė plėstis žemės dirbimui, todėl šventumas pamažu koncentravosi šventvietėse. Tai galėjo būti konkretus medis ar akmuo, tačiau, regis, ypatingomis laikytos ąžuolų giraitės, žalčiai ir alkakalniai.