Romantikai ieškojo antropomorfinių dievų įvaizdžių, stabų, rašto, žynių, šventyklų, taigi siekė rasti tai, kas būdinga ikikrikščioniškai Romai ar graikų ir romėnų religinėms sistemoms. Juos kritikuojantieji manė, kad lietuviai religinės sistemos neturėjo, o tik buvo sudievinę gamtą. Senieji lietuviai visur – dangaus skliaute su Saule, Mėnuliu ir žvaigždėmis, žemėje, ugnyje ir vandenyje – matę šventybės raišką.
Senieji lietuviai visur – dangaus skliaute su Saule, Mėnuliu ir žvaigždėmis, žemėje, ugnyje ir vandenyje – matę šventybės raišką. Toks gamtos reiškinių, ypač žemės, sudievinimas trukdė plėstis žemės dirbimui, todėl šventumas pamažu koncentravosi šventvietėse. Tai galėjo būti konkretus medis ar akmuo, tačiau, regis, ypatingomis laikytos ąžuolų giraitės, žalčiai ir alkakalniai.