Paprotys

Dvasininkų skyrimo paprotys kaip atlygio sistema

2 teiginiai2 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 teiginių

t-001

Valdovai ir ponai dalijo bažnytines vietas, todėl dvasininkais dažnai tapdavo žmonės, siekę jų pelningumo.

A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 359

Daug kam būdavo lengva gauti tokias vietas, nes jas dalindavo valdovas arba ponai. O kadangi vyskupystes, kapitulas ir daugelį parapijų buvo įkūrę ir išlaikydavo valdovai, tai jiems priklausydavo ir tų vietų dalinimas. Ir didžiūnai savo dvaruose buvo įkūrę nemaža parapijų, todėl jiems priklausė klebonų skyrimas. Be abejo, kad šitokiu būdu skiriami dvasininkai labai dažnai nepasižymėdavo savo vertybe, nes daugumas iš jų tapdavo dvasininkais tik dėl pelningumo.

t-002

Pagal tuometinį dvasininkų skyrimo paprotį klebonus skirdavo bažnyčią pastačiusieji ir aprūpinusieji asmenys.

A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 264-265

priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį, buvusį tuomet visoje Europoje, būtent klebonus skirdavo tas, kas pastatydavo ir aprūpindavo bažnyčią, o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius, o kunigų — vyskupas. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio, tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis.