Dvasininkų skyrimo paprotys kaip atlygio sistema: priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį, buvusį tuomet visoje Europoje, būtent klebonus skirdavo tas, kas pastatydavo ir. Dvasininkų skyrimo paprotys kaip atlygio sistema: aprūpindavo bažnyčią, o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius, o ku- nigų — vyskupas. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio, tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis. Dvasininkų skyrimo paprotys kaip atlygio sistema: tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima, kaip į pel- ningą pragyvenimo šaltinį, ir jos būdavo atiduodamos tam, kas kuriuo nors būdu nusipelnydavo didžiajam kunigaikščiui. Tuo būdu į dvasininkus įsibraudavo daug žmonių, kurie nieko bendro neturėdavo su.
Daug kam būdavo lengva gauti tokias vietas, nes jas dalindavo valdovas arba ponai. O kadangi vyskupystes, kapitulas ir daugelį parapijų buvo įkūrę ir išlaikydavo valdovai, tai jiems priklausydavo ir tų vietų dalinimas. Ir didžiūnai savo dvaruose buvo įkūrę nemaža parapijų, todėl jiems priklausė klebonų skyrimas. Be abejo, kad šitokiu būdu skiriami dvasininkai labai dažnai nepasižymėdavo savo vertybe, nes daugumas iš jų tapdavo dvasininkais tik dėl pelningumo.
priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį, buvusį tuomet visoje Europoje, būtent klebonus skirdavo tas, kas pastatydavo ir aprūpindavo bažnyčią, o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius, o kunigų — vyskupas. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio, tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis.