Chauturej arba Dziady metinis mirusių giminaičių ir bičiulių paminėjimas
4 teiginiai6 įrašai0 ryšių
Narbutas rašo, kad per Dziady pirmoji gėrimo taurė būdavo skiriama mirusiųjų vėlių dievybėms ir statoma už lango. Dievobaimingiesiems vaide nasi, kad per garus, kylančius nuo valgių, jie mato valgančias mirusiųjų vėles, net girdi kažkokį šlamėjimą. Mirusiųjų vėles pir miausia kviesdavo į pirtį, kur kiekvienai iš pakviestųjų buvo pa ruošti prausimo reikmenys ir drabužiai.
Tęsiasi nepertraukiama tyla, niekas neišdrįsta nei sujudėti, nei sukelti mažiausią šlamesį; visų akys nukreiptos į stalą. Dievobaimingiesiems vaidenasi, kad per garus, kylančius nuo valgių, jie mato valgančias mirusiųjų vėles, net girdi kažkokį šlamėjimą. Gink dieve, jei tuo momentu kieme sulotų šuo: tai jau būtų suvokiama taip, kad kuri nors užsirūstinusi vėlė nenori eiti į trobą, o šitai reiškia, kad ji ištisus metus bastysis aplink namus, gąsdins ir kenks. Todėl tam tarpui šunį paprastai uždarydavo priemenėje, kadangi koks nors raganius gali jį suerzinti, o lojimas išgąsdintų vėles, jos liktų nepagerbtos ir kliudytų namams.
Mirusiųjų vėles pirmiausia kviesdavo į pirtį, kur kiekvienai iš pakviestųjų buvo paruošti prausimo reikmenys ir drabužiai. Paskui atskirai paruoštoje troboje valgiais ir gėrimais padengia stalą, o patys parvyksia namo ir tris dienas puotauja. Pagaliau mirusiesiems skirtus dalykus ir maistą nuneša ant kapų; mostais atsisveikinę su mirusiaisiais, nueina. Kam patinka, gali pasiimti, kas palikta.
Įsitikinę, kad ateinantis gyvenimas bus atpildas ir bausmė, jie nepaprastai rūpindavosi būsimu vėlės likimu, todėl prieš mirtį reikalaudavo iš giminaičių, kad tie stropiai atliktų laido tuvių apeigas ir per žynius ieškotų priemonių laimingam am žinajam.
Tai buvo atpildas dorovingiesiems; priešingai, nedorųjų ir nusikaltėlių bei nepaklusnių žyniams po mirties laukė toks pažadas: „Dievai atims iš jų viską, ką tik turėjo, kankins klaikiu siaubu ir tokiomis kančiomis, kad jie turės kaukti ir inkšti laužydami rankas tūkstantinėse nesibaigiančiose kančiose“ . Spręsdami iš viso to, ką iki šiol pateikėme apie pomirtinį gyvenimą, negalime abejoti, kad lietuviai tikėjo sielos nemirtingumu, bet šis prietarais aplipęs tikėjimas buvo priežastis daugybės prietaringų nuomonių apie būsimą pomirtinę sielos būklę. Įsitikinę, kad ateinantis gyvenimas bus atpildas ir bausmė, jie nepaprastai rūpindavosi būsimu vėlės likimu, todėl prieš mirtį reikalaudavo iš giminaičių, kad tie stropiai atliktų laidotuvių apeigas ir per žynius ieškotų priemonių laimingam amžinajam gyvenimui pasiekti.
Tai buvo atpildas dorovingiesiems; priešingai, nedorųjų ir nusikaltėlių bei nepaklusnių žyniams po mirties laukė toks pažadas: „Dievai atims iš jų viską, ką tik turėjo, kankins klaikiu siaubu ir tokiomis kančiomis, kad jie turės kaukti ir inkšti laužydami rankas tūkstantinėse nesibaigiančiose kančiose“ . Spręsdami iš viso to, ką iki šiol pateikėme apie pomirtinį gyvenimą, negalime abejoti, kad lietuviai tikėjo sielos nemirtingumu, bet šis prietarais aplipęs tikėjimas buvo priežastis daugybės prietaringų nuomonių apie būsimą pomirtinę sielos būklę. Įsitikinę, kad ateinantis gyvenimas bus atpildas ir bausmė, jie nepaprastai rūpindavosi būsimu vėlės likimu, todėl prieš mirtį reikalaudavo iš giminaičių, kad tie stropiai atliktų laidotuvių apeigas ir per žynius ieškotų priemonių laimingam amžinajam gyvenimui pasiekti.