Dievobaimingiesiems vaide nasi, kad per garus, kylančius nuo valgių, jie mato valgančias mirusiųjų vėles, net girdi kažkokį šlamėjimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 385
Tęsiasi nepertraukia ma tyla, niekas neišdrįsta nei sujudėti, nei sukelti mažiausią šla mesį; visų akys nukreiptos į stalą. Dievobaimingiesiems vaide nasi, kad per garus, kylančius nuo valgių, jie mato valgančias mirusiųjų vėles, net girdi kažkokį šlamėjimą. Gink dieve, jei tuo momentu kieme sulotų šuo: tai jau būtų suvokiama taip, kad kuri nors užsirūstinusi vėlė nenori eiti į trobą, o šitai reiškia, kad ji ištisus metus bastysis aplink namus, gąsdins ir kenks. To dėl tam tarpui šunį paprastai uždarydavo priemenėje, kadangi koks nors raganius gali jį suerzinti, o lojimas išgąsdintų vėles, jos liktų nepagerbtos ir kliudytų namams.
Mirusiųjų vėles pir miausia kviesdavo į pirtį, kur kiekvienai iš pakviestųjų buvo pa ruošti prausimo reikmenys ir drabužiai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 386
Mirusiųjų vėles pir miausia kviesdavo į pirtį, kur kiekvienai iš pakviestųjų buvo pa ruošti prausimo reikmenys ir drabužiai. Paskui atskirai paruoš toje troboje valgiais ir gėrimais padengia stalą, o patys parvyks- ia namo ir tris dienas puotauja. Pagaliau mirusiesiems skirtus dalykus ir maistą nuneša ant kapų; mostais atsisveikinę su mi rusiaisiais, nueina. Kam patinka, gali pasiimti, kas palikta.
Įsitikinę, kad ateinantis gyvenimas bus atpildas ir bausmė, jie nepaprastai rūpindavosi būsimu vėlės likimu, todėl prieš mirtį reikalaudavo iš giminaičių, kad tie stropiai atliktų laido tuvių apeigas ir per žynius ieškotų priemonių laimingam am žinajam.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 387
Tai buvo atpildas dorovingiesiems; priešingai, nedorųjų ir nusi kaltėlių bei nepaklusnių žyniams po mirties laukė toks paža das: „Dievai atims iš jų viską, ką tik turėjo, kankins klaikiu siaubu ir tokiomis kančiomis, kad jie turės kaukti ir inkšti lau žydami rankas tūkstantinėse nesibaigiančiose kančiose“ . Spręsdami iš viso to, ką iki šiol pateikėme apie pomirtinį gyvenimą, negalime abejoti, kad lietuviai tikėjo sielos nemir tingumu, bet šis prietarais aplipęs tikėjimas buvo priežastis daugybės prietaringų nuomonių apie būsimą pomirtinę sielos būklę. Įsitikinę, kad ateinantis gyvenimas bus atpildas ir bausmė, jie nepaprastai rūpindavosi būsimu vėlės likimu, todėl prieš mirtį reikalaudavo iš giminaičių, kad tie stropiai atliktų laido tuvių apeigas ir per žynius ieškotų priemonių laimingam am žinajam gyvenimui pasiekti.