Belaisvių išpirkimas per pasiuntinius ir sidabro mokėjimus

PDF 171-172

Jau senyvo amžiaus sulaukęs, Lietuvos kunigaikštis buvo priverstas kovoti su Pskovu ir Naugardu, nes norėjo atkeršyti už įvairias skriaudas, kurių Lietuvai iš tų galingų miestų tekdavo patirti. Pergalė jam buvo lemta ir tąsyk: dusyk pakartotas žygis, nepaisant didelių pavojų ir pasalų, sėkmingai pasibaigęs (1427 metais), prispyrė atkakti į Vilnių Pskovo pasiuntinius bojarinus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną Sidorovičių, kurie, pakloję 1 000 sidabro rublių, meldė paleisti belaisvius, bet Vytautas jų neišleido tol, kol jam dar 250 rublių nepridėjo (1429 m.) per antrąkart atsiųstus: posadniką Silvestrą Levontjevičių ir vietininką Parfėjų81. Tais 81 Karamzin Histor. Ross., vert. į apie tą pskoviečių pasiuntinybę, vylenk. k. V, 143, įdėjo šiuos Pskovo kusią pas Vytautą: Pskowicy poslasza metraštininko žodžius, kalbėdamas k Welikomu Kniaziu Jurta posadnika 155 ## Puslapis 172 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS pačiais 1386 metais Šv. Jono bažnyčią, Vladislovo Jogailos lėšomis statyti pradėtą, Vytauto užbaigtą, per dideles iškilmes pašventino vyskupai: Kijevo - Mykolas ir Plocko Stanislovas82. Paskutinieji šio didžio valdovo viešpatavimo metai buvo apnuodyti atkaklių pastangų siekti Lietuvai karūnos. Imperatorius Zigmantas, įsibaiminęs dėl tokio aiškaus Jogailos valstybės stiprėjimo, be to, svarbiausiu to meto politikos tikslu laikydamas visų krikščioniškųjų kraštų suvienijimą turkams atremti, nusprendė imtis bet ko, kad tik sukiršintų Jogailą su Vytautu ir Lietuvą nuo Lenkijos Timofiejewicz i Bojar cztoby posłał swoich Bojar k Wiłowtu i udariłby czołom za Pskowicz: i biasze tohda iemu brań s Kniazem Juriiem o Welikom Kniażenii, no obacze o wsem tom nebreh ureczesia, i na zimu prisła W el. Kn. Bojar swoich wo Pskow i Pskowiczy posłasza s nimi posadnikow: Jakima Pawłowicz i Iwana Sidorowicz i Bojar i dasza im reczennoje Witowtu srebro. Oni że jechawsze w Wilno na srok i postawisza plenennych pred Witowtom, i srebro połazisza 1000 rublej, on że pohanyi srebro wzia, a plenennych na kreposti posadi. Za try nedeli do W elika dni Pskowiczi posłasza k Witowtu posadnika Selivestra Lewontiewicz i Władycznia Namiestnika Parfeja - i dokonczasza za połonennych połpiata sta rublew, a srebro dati na Pokrow. [Pskoviečiai pasiuntė pas didįjį kunigaikštį Jurgį posadniką Timofejevičių ir bajorus, kad siųstų savuosius bajorus pas Vytautą ir nusilenktų už pskoviečius; ir būsianti tada jam su kunigaikščiu Jurgiu Didžiosios Kunigaikštystės gynyba, bet tas visko atsisakė ir žiemai atsiuntė didysis kunigaikštis savo bajorus į Pskovą, ir pskoviečiai su jais atsiuntė savo posadnikus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną Sidorovičių, ir bojarinus ir davė jiems Vytautui žadėtą sidabrą. Jie važiavę į Vilnių ir tapę Vytauto belaisviais ir sidabro praradę 1 000 rublių, o jis, niekšas, paėmė sidabrą ir belaisvius tvirtovėje pasodino. Likus trims savaitėms iki Velykų, pskoviečiai pasiuntė pas Vytautą posadniką Silvestrą Levontjevičių ir valdovo vietininką Parfėjų ir už belaisvius davė puspenkto šimto rublių, o sidabrą davė per Marijos Užtarėjos dieną (spalio pirmą pagal Grigaliaus kalendorių)].

PDF 171-172

Jau senyvo amžiaus sulaukęs, Lietuvos kunigaikštis buvo priverstas kovoti su Pskovu ir Naugardu, nes norėjo atkeršyti už įvairias skriaudas, kurių Lietuvai iš tų galingų miestų tekdavo patirti. Pergalė jam buvo lemta ir tąsyk: dusyk pakartotas žygis, nepaisant didelių pavojų ir pasalų, sėkmingai pasibaigęs (1427 metais), prispyrė atkakti į Vilnių Pskovo pasiuntinius bojarinus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną Sidorovičių, kurie, pakloję 1 000 sidabro rublių, meldė paleisti belaisvius, bet Vytautas jų neišleido tol, kol jam dar 250 rublių nepridėjo (1429 m.) per antrąkart atsiųstus: posadniką Silvestrą Levontjevičių ir vietininką Parfėjų81. Tais 81 Karamzin Histor. Ross., vert. į apie tą pskoviečių pasiuntinybę, vylenk. k. V, 143, įdėjo šiuos Pskovo kusią pas Vytautą: Pskowicy poslasza metraštininko žodžius, kalbėdamas k Welikomu Kniaziu Jurta posadnika 155 ## Puslapis 172 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS pačiais 1386 metais Šv. Jono bažnyčią, Vladislovo Jogailos lėšomis statyti pradėtą, Vytauto užbaigtą, per dideles iškilmes pašventino vyskupai: Kijevo - Mykolas ir Plocko Stanislovas82. Paskutinieji šio didžio valdovo viešpatavimo metai buvo apnuodyti atkaklių pastangų siekti Lietuvai karūnos. Imperatorius Zigmantas, įsibaiminęs dėl tokio aiškaus Jogailos valstybės stiprėjimo, be to, svarbiausiu to meto politikos tikslu laikydamas visų krikščioniškųjų kraštų suvienijimą turkams atremti, nusprendė imtis bet ko, kad tik sukiršintų Jogailą su Vytautu ir Lietuvą nuo Lenkijos Timofiejewicz i Bojar cztoby posłał swoich Bojar k Wiłowtu i udariłby czołom za Pskowicz: i biasze tohda iemu brań s Kniazem Juriiem o Welikom Kniażenii, no obacze o wsem tom nebreh ureczesia, i na zimu prisła W el. Kn. Bojar swoich wo Pskow i Pskowiczy posłasza s nimi posadnikow: Jakima Pawłowicz i Iwana Sidorowicz i Bojar i dasza im reczennoje Witowtu srebro. Oni że jechawsze w Wilno na srok i postawisza plenennych pred Witowtom, i srebro połazisza 1000 rublej, on że pohanyi srebro wzia, a plenennych na kreposti posadi. Za try nedeli do W elika dni Pskowiczi posłasza k Witowtu posadnika Selivestra Lewontiewicz i Władycznia Namiestnika Parfeja - i dokonczasza za połonennych połpiata sta rublew, a srebro dati na Pokrow. [Pskoviečiai pasiuntė pas didįjį kunigaikštį Jurgį posadniką Timofejevičių ir bajorus, kad siųstų savuosius bajorus pas Vytautą ir nusilenktų už pskoviečius; ir būsianti tada jam su kunigaikščiu Jurgiu Didžiosios Kunigaikštystės gynyba, bet tas visko atsisakė ir žiemai atsiuntė didysis kunigaikštis savo bajorus į Pskovą, ir pskoviečiai su jais atsiuntė savo posadnikus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną Sidorovičių, ir bojarinus ir davė jiems Vytautui žadėtą sidabrą. Jie važiavę į Vilnių ir tapę Vytauto belaisviais ir sidabro praradę 1 000 rublių, o jis, niekšas, paėmė sidabrą ir belaisvius tvirtovėje pasodino. Likus trims savaitėms iki Velykų, pskoviečiai pasiuntė pas Vytautą posadniką Silvestrą Levontjevičių ir valdovo vietininką Parfėjų ir už belaisvius davė puspenkto šimto rublių, o sidabrą davė per Marijos Užtarėjos dieną (spalio pirmą pagal Grigaliaus kalendorių)].

PDF 171-172

Jau senyvo amžiaus sulaukęs, Lietuvos kunigaikštis buvo priverstas kovoti su Pskovu ir Naugardu, nes norėjo atkeršyti už įvairias skriaudas, kurių Lietuvai iš tų galingų miestų tekdavo patirti. Pergalė jam buvo lemta ir tąsyk: dusyk pakartotas žygis, nepaisant didelių pavojų ir pasalų, sėkmingai pasibaigęs (1427 metais), prispyrė atkakti į Vilnių Pskovo pasiuntinius bojarinus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną Sidorovičių, kurie, pakloję 1 000 sidabro rublių, meldė paleisti belaisvius, bet Vytautas jų neišleido tol, kol jam dar 250 rublių nepridėjo (1429 m.) per antrąkart atsiųstus: posadniką Silvestrą Levontjevičių ir vietininką Parfėjų81. Tais 81 Karamzin Histor. Ross., vert. į apie tą pskoviečių pasiuntinybę, vylenk. k. V, 143, įdėjo šiuos Pskovo kusią pas Vytautą: Pskowicy poslasza metraštininko žodžius, kalbėdamas k Welikomu Kniaziu Jurta posadnika 155 ## Puslapis 172 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS pačiais 1386 metais Šv. Jono bažnyčią, Vladislovo Jogailos lėšomis statyti pradėtą, Vytauto užbaigtą, per dideles iškilmes pašventino vyskupai: Kijevo - Mykolas ir Plocko Stanislovas82. Paskutinieji šio didžio valdovo viešpatavimo metai buvo apnuodyti atkaklių pastangų siekti Lietuvai karūnos. Imperatorius Zigmantas, įsibaiminęs dėl tokio aiškaus Jogailos valstybės stiprėjimo, be to, svarbiausiu to meto politikos tikslu laikydamas visų krikščioniškųjų kraštų suvienijimą turkams atremti, nusprendė imtis bet ko, kad tik sukiršintų Jogailą su Vytautu ir Lietuvą nuo Lenkijos Timofiejewicz i Bojar cztoby posłał swoich Bojar k Wiłowtu i udariłby czołom za Pskowicz: i biasze tohda iemu brań s Kniazem Juriiem o Welikom Kniażenii, no obacze o wsem tom nebreh ureczesia, i na zimu prisła W el. Kn. Bojar swoich wo Pskow i Pskowiczy posłasza s nimi posadnikow: Jakima Pawłowicz i Iwana Sidorowicz i Bojar i dasza im reczennoje Witowtu srebro. Oni że jechawsze w Wilno na srok i postawisza plenennych pred Witowtom, i srebro połazisza 1000 rublej, on że pohanyi srebro wzia, a plenennych na kreposti posadi. Za try nedeli do W elika dni Pskowiczi posłasza k Witowtu posadnika Selivestra Lewontiewicz i Władycznia Namiestnika Parfeja - i dokonczasza za połonennych połpiata sta rublew, a srebro dati na Pokrow. [Pskoviečiai pasiuntė pas didįjį kunigaikštį Jurgį posadniką Timofejevičių ir bajorus, kad siųstų savuosius bajorus pas Vytautą ir nusilenktų už pskoviečius; ir būsianti tada jam su kunigaikščiu Jurgiu Didžiosios Kunigaikštystės gynyba, bet tas visko atsisakė ir žiemai atsiuntė didysis kunigaikštis savo bajorus į Pskovą, ir pskoviečiai su jais atsiuntė savo posadnikus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną Sidorovičių, ir bojarinus ir davė jiems Vytautui žadėtą sidabrą. Jie važiavę į Vilnių ir tapę Vytauto belaisviais ir sidabro praradę 1 000 rublių, o jis, niekšas, paėmė sidabrą ir belaisvius tvirtovėje pasodino. Likus trims savaitėms iki Velykų, pskoviečiai pasiuntė pas Vytautą posadniką Silvestrą Levontjevičių ir valdovo vietininką Parfėjų ir už belaisvius davė puspenkto šimto rublių, o sidabrą davė per Marijos Užtarėjos dieną (spalio pirmą pagal Grigaliaus kalendorių)].