Lietuvos bajorai svarbiausių valstybės aktų sudaryme dalyvaudavo ne tik kaip sutarties patvirtintojai, bet ir kaip liudininkai bei garantai. Vytauto politiniuose žygiuose ir sutartyse daugiausia veikė tikrosios Lietuvos kilmingieji ir pareigūnai.
Vilniaus susitarimuose (1401) pirmą kartą Lietuvos ir Lenkijos unijų istorijoje buvo surašytas Lietuvos bajorų aktas. Ten minimas Vilniaus vysk. Jokūbas Plichta, Vilniaus dvaro maršalas Stanislovas Čupurna ir trys žymieji Vytauto seniūnai: Vilniaus — Alb. Manivydas, Kriavo —- J. Goštautas, Ašmenos — Astikas. Jie turėjo būti ne tik liudininkai, bet ir garantai, kad visa tai, kas aktuose surašyta, bus vykdoma.
Visa tai buvo sutarta bendrame Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir bajorų suvažiavime Horodlėje. Suvažiavimo nutarimai buvo surašyti trijuose dokumentuose: vienas bendras dokumentas buvo Jogailos ir Vytauto ir po vieną dokumentą abiejų valstybių bajorų.
Vilniaus susitarimuose (1401) pirmą kartą Lietuvos ir Lenkijos unijų istorijoje buvo surašytas Lietuvos bajorų aktas. Ten minimas Vilniaus vysk. Jokūbas Plichta, Vilniaus dvaro maršalas Stanislovas Čupurna ir trys žymieji Vytauto seniūnai: Vilniaus — Alb. Manivydas, Kriavo —- J. Goštautas, Ašmenos — Astikas. Jie turėjo būti ne tik liudininkai, bet ir garantai, kad visa tai, kas aktuose surašyta, bus vykdoma.
Šiaip ar taip kalbant, paskutinioji unija patikrino Lietuvai su Lenkija daugiau lygybės, ko iki tol teisiškai nebuvo, ir be to, tų dviejų valstybių sąjunga buvo paremta abipusiška visuomenės vadovaujančių luomų taiką. Lietuvių bajorija valstybės reikaluose gavo balsą, kuris lig šiol išimtinai tepriklausė valdovui, t. y. did. kunigaikščio valiai, reguliuojant valstybės reikalus. Dabar toji visuomenė davė unijai savo sankciją^2 ).