t-001vidutinis
Kai kraštą ištikdavo pralaimėjimai ir nelaimės, žyniai kartais įsivaizduodavo, kad užrūstinti dievai trokštą, idant kas nors pasiaukotų už tėvynę pagal jų būrimą, arba reikėdavo, kad kas nors savo noru susidegintų ant laužo ar žūtų kovoje su priešu.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kai kraštą ištikdavo pralaimėjimai ir nelaimės, žyniai kartais įsivaizduodavo, kad užrūstinti dievai trokštą, idant kas nors pasiaukotų už tėvynę pagal jų būrimą, arba reikėdavo, kad kas nors savo noru susidegintų ant laužo ar žūtų kovoje su priešu. Žmonėse dar tebegyvi pasakojimai, kuriuose minimi nutikimai, kai kelios dešimtys abiejų lyčių žmonių leisdavosi sudeginami, kad atpirktų tėvynę, arba kai keli šimtai ryždavosi mirti mūšyje kaip auka; tuomet jie desperatiškai puldavo priešų gretas ir tol kovodavo, kol visus juos išžudydavo. Istorija mena, jog aukštieji žyniai sutikdavo susideginti ant laužo, kad būtų išmelstas dievų palankumas tėvynei; apie tai jau kalbėjome straipsnyje apie Krivių Krivaitį.