Aisčiai ugnį laikė dievybe, per ją susižinodavo su dievais ir degindavo jiems aukas; kai kuriose vietose nuolat kūrenama amžinoji ugnis buvo savotiška šventovė. Namų židinyje nuolat kūrenama šventoji namų ugnelė buvo vadinama gabija.
Aisčiai ugnį laikė dievybe, per ją susižinodavo su dievais ir degindavo jiems aukas; kai kuriose vietose nuolat kūrenama amžinoji ugnis buvo savotiška šventovė.
Reikšmingą vietą aisčių religijoje turėjo ugnis. Ji buvo ne tik dievybė — per ją žmonės susižinodavo su savo dievais, sužinodavo jų valią; ugnyje aisčiai degindavo ir dievams aukas. Kai kuriose vietose ji buvo nuolat kūrenama — tai amžinoji ugnis. Tokios vietos buvo savotiškos šventovės.
Ugnis buvo gerbiama ne tik šventovėje, bet ir kiekvienų namų židiny, kur, bent žiemos metu, ji buvo nuolat kūrenama. Tai vadinamoji šventoji namų ugnelė, arba gabija.
Taip pat nėra jokių rimtų liudijimų, kad senovės Lietuvoje būtų buvę kokių tikybos šventnamių. Jei ir buvo kokios pastogės šventajai ugniai nuo oro kritulių apsaugoti, tai jos niekuo nepasižymėjo, gal visai nesiskyrė nuo paprastų trobesių.
Svetimšaliams labiausiai į akis krito lietuvių ugnies kultas, su kuriuo buvo siejami medžiai, ištisi miškai ir kai kurie gyvuliai, pavyzdžiui, žalčiai, petrelės ir Dievo karvytės.
Iš kulto labiausiai tų laikų svetimšaliams į akis yra kritęs lietuvių ugnies kultas, kurio esmė taip pat nežinoma. Su kultu buvę surišti medžiai, ištisi miškai, kai kurie gyvuliai, pav. žalčiai, petrelės arba Dievo karvytės ir kit., bet koks buvo tarp jų ir tikinčiųjų santykis, nėr žinios.
Taip pat nėra jokių rimtų liudijimų, kad senovės Lietuvoje būtų buvę kokių tikybos šventnamių. Jei ir buvo kokios pastogės šventajai ugniai nuo oro kritulių apsaugoti, tai jos niekuo nepasižymėjo, gal visai nesiskyrė nuo paprastų trobesių.