Gruodžio 2 d. Boleslovas pralaimėjo Lietuvoje, kurią buvo užpuolęs su keturiasdešimties tūkstančių kariuomene prie Ašmenos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 445
Neilgai trukus, tai yra gruodžio 2 d., Boleslovas\npralaimėjo Lietuvoje, kurią buvo užpuolęs su keturias\ndešimties tūkstančių kariuomene, įrengusia prie Ašme\nnos stovyklą. Į pagalbą jam\nŽ y g im a n ta s\nsu m u ša\natėjo beveik visa Rusia, ne\nŠ v itrig a ilą\ntik ta, kuri priklausė Lietuvos\ndidžiajam kunigaikščiui, tai\nyra Polocko, Smolensko, Mstislavlio, Seversko, Kijevo,\nVolynės žemės, bet atžygiavo kariuomenė iš Maskvos,\nRiazanės, Tverės, vedama Jaroslavo, Tverės kunigaikš\nčio Boriso brolio. Pagal slaptą susitarimą Livonija at\nsiuntė į pagalbą kelis būrius vokiečių.
Po pergalės Žygimantas Kęstutaitis patraukė į Livoniją, nes gavo žinių, kad Livonijos riteriai padėjo Boleslovui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 446
Kai pasklido kalbos, jog Jurgis Lengvenaitis, karaliaus brolė nas, Mstislavlio valdovas, iš vytas iš savo valdų ir Tra kuose įmestas į kalėjimą, jog Daugirdas Gedgaudaitis, kunigaikštis Fiodoras Odin- cevičius ir kiti yra kalinami kur kas sunkesnėmis sąly gomis, nei leistų jų kilmė bei orumas, o Jonui Man- vydui, Vilniaus vaivadai, Rumbaudui, Lietuvos marša lui, kaltinamiems maišto kėlimu, nukirto galvas, visi, ir kilmingi, ir nekilmingi, suprato, jog naujojo valdovo širdis kieta ir žiauri, ir dėl to pranašavo, kad, jam val dant, prasidės tikrai baisi tironija, kurios ir baisėjosi. Žygimantas, nenorėdamas, kad pergalę laimėjusi ka riuomenė plėšikautų jo valdose, patraukė, leidęs jai po mūšio šiek tiek pailsėti, į Livoniją, nes gavo žinių, kad Livonijos riteriai, laužydami susitarimą, teikė Boleslovui pagalbą. Baisiai nusiaubę visą šalį, ir kariai, kurie džiaugėsi dėl didelio grobio, ir va das, atkeršijęs už skriaudas, sugrįžo žiemoti į Lietuvą.
Kojelavičius Žygimanto pergalę vaizduoja kaip taikos viltį, kurią esą sužlugdė vėlesnis paties Žygimanto žiaurumas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 446
Prasidėjus mūšiui, aukščiau siasis lėmė, kad nugalėjo teisioji šalis. Praradęs mū šyje dešimt tūkstančių karių, Boleslovas vargais nega lais paspruko į Kijevą. Keturi tūkstančiai vyrų pateko į nelaisvę, tarp jų — žymieji karo vadai ir jo šalinin kai. Visi tikėjo, jog puiki pergalė atneš taiką; taip ir būtų atsitikę, jeigu Žygimantas, nors kovos lauke jau pralieta pakankamai kraujo, nebūtų suteikęs tėvynei dar daugiau skausmo savo gal kartais ir reikalingu, ir teisingu, bet tarp žmonių nekenčiamu žiaurumu.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
sius kaimus ieškotis maisto ir pašaro; grįždamas iš tolo išgirdo riksmus bei triukšmą ir suprato, kąd čia verda kova, todėl, paspaudęs pentinais žirgą, kuo grei čiausiai nušuoliavo prie saviškių įsakęs kariams iš visų jėgų šaukti, kad rodytųsi, jog didelis lenkų pulkas puola rusų užnugarį. Lenkai atgavo drąsą ir ūpą, tuo tarpu rusai, liovęsi ieškoję grobio ir puolę į kovą, ne surado nei savo vėliavų, nei savo būrių. Kunigaikštis Fiodoras, manydamas, jog lenkams į pagalbą atskuba didelės jėgos, anksčiau už kitus paspruko su rinkti niais kariais iš kovos lauko į saugesnę vietą, o paskui, vadą be tvarkos pasileido ir visa kariuomenė. Kur kas daugiau jų žuvo bėgant, nei kovojant. Kadangi giedra me danguje aiškiai švietė mėnulio pilnatis, lenkai, trokšdami galutinės pergalės, dar po pusiaunakčio per sekiojo sprunkančius rusus.