Žygimanto pergalė prieš Švitrigailą, žygis į Livoniją ir Ašmenos fundacija
1432 m. gruodžio 2 d. ir po to
3 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Gruodžio 2 d. Boleslovas pralaimėjo Lietuvoje, kurią buvo užpuolęs su keturiasdešimties tūkstančių kariuomene prie Ašmenos. Po pergalės Žygimantas Kęstutaitis patraukė į Livoniją, nes gavo žinių, kad Livonijos riteriai padėjo Boleslovui. Kojelavičius Žygimanto pergalę vaizduoja kaip taikos viltį, kurią esą sužlugdė vėlesnis paties Žygimanto žiaurumas.
Neilgai trukus, tai yra gruodžio 2 d., Boleslovas\npralaimėjo Lietuvoje, kurią buvo užpuolęs su keturias\ndešimties tūkstančių kariuomene, įrengusia prie Ašme\nnos stovyklą. Į pagalbą jam\nŽ y g im a n ta s\nsu m u ša\natėjo beveik visa Rusia, ne\nŠ v itrig a ilą\ntik ta, kuri priklausė Lietuvos\ndidžiajam kunigaikščiui, tai\nyra Polocko, Smolensko, Mstislavlio, Seversko, Kijevo,\nVolynės žemės, bet atžygiavo kariuomenė iš Maskvos,\nRiazanės, Tverės, vedama Jaroslavo, Tverės kunigaikš\nčio Boriso brolio. Pagal slaptą susitarimą Livonija at\nsiuntė į pagalbą kelis būrius vokiečių.
Kai pasklido kalbos, jog Jurgis Lengvenaitis, karaliaus brolė nas, Mstislavlio valdovas, iš vytas iš savo valdų ir Tra kuose įmestas į kalėjimą, jog Daugirdas Gedgaudaitis, kunigaikštis Fiodoras Odin- cevičius ir kiti yra kalinami kur kas sunkesnėmis sąly gomis, nei leistų jų kilmė bei orumas, o Jonui Man- vydui, Vilniaus vaivadai, Rumbaudui, Lietuvos marša lui, kaltinamiems maišto kėlimu, nukirto galvas, visi, ir kilmingi, ir nekilmingi, suprato, jog naujojo valdovo širdis kieta ir žiauri, ir dėl to pranašavo, kad, jam val dant, prasidės tikrai baisi tironija, kurios ir baisėjosi. Žygimantas, nenorėdamas, kad pergalę laimėjusi ka riuomenė plėšikautų jo valdose, patraukė, leidęs jai po mūšio šiek tiek pailsėti, į Livoniją, nes gavo žinių, kad Livonijos riteriai, laužydami susitarimą, teikė Boleslovui pagalbą. Baisiai nusiaubę visą šalį, ir kariai, kurie džiaugėsi dėl didelio grobio, ir va das, atkeršijęs už skriaudas, sugrįžo žiemoti į Lietuvą.
Prasidėjus mūšiui, aukščiau siasis lėmė, kad nugalėjo teisioji šalis. Praradęs mū šyje dešimt tūkstančių karių, Boleslovas vargais nega lais paspruko į Kijevą. Keturi tūkstančiai vyrų pateko į nelaisvę, tarp jų — žymieji karo vadai ir jo šalinin kai. Visi tikėjo, jog puiki pergalė atneš taiką; taip ir būtų atsitikę, jeigu Žygimantas, nors kovos lauke jau pralieta pakankamai kraujo, nebūtų suteikęs tėvynei dar daugiau skausmo savo gal kartais ir reikalingu, ir teisingu, bet tarp žmonių nekenčiamu žiaurumu.