Žygimanto pergalė prieš Švitrigailą, žygis į Livoniją ir Ašmenos fundacija
1432 m. gruodžio 2 d. ir po to
3 teiginiai4 įrašai0 ryšių
Gruodžio 2 d. Boleslovas pralaimėjo Lietuvoje, kurią buvo užpuolęs su keturiasdešimties tūkstančių kariuomene prie Ašmenos. Po pergalės Žygimantas Kęstutaitis patraukė į Livoniją, nes gavo žinių, kad Livonijos riteriai padėjo Boleslovui. Kojelavičius Žygimanto pergalę vaizduoja kaip taikos viltį, kurią esą sužlugdė vėlesnis paties Žygimanto žiaurumas.
Neilgai trukus, tai yra gruodžio 2 d., Boleslovas pralaimėjo Lietuvoje, kurią buvo užpuolęs su keturiasdešimties tūkstančių kariuomene, įrengusia prie Ašmenos stovyklą. Į pagalbą jam Ž y g im a n ta s su m u ša atėjo beveik visa Rusia, ne Š v itrig a ilą tik ta, kuri priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, tai yra Polocko, Smolensko, Mstislavlio, Seversko, Kijevo, Volynės žemės, bet atžygiavo kariuomenė iš Maskvos, Riazanės, Tverės, vedama Jaroslavo, Tverės kunigaikščio Boriso brolio. Pagal slaptą susitarimą Livonija atsiuntė į pagalbą kelis būrius vokiečių.
Kai pasklido kalbos, jog Jurgis Lengvenaitis, karaliaus brolėnas, Mstislavlio valdovas, išvytas iš savo valdų ir Trakuose įmestas į kalėjimą, jog Daugirdas Gedgaudaitis, kunigaikštis Fiodoras Odincevičius ir kiti yra kalinami kur kas sunkesnėmis sąlygomis, nei leistų jų kilmė bei orumas, o Jonui Manvydui, Vilniaus vaivadai, Rumbaudui, Lietuvos maršalui, kaltinamiems maišto kėlimu, nukirto galvas, visi, ir kilmingi, ir nekilmingi, suprato, jog naujojo valdovo širdis kieta ir žiauri, ir dėl to pranašavo, kad, jam valdant, prasidės tikrai baisi tironija, kurios ir baisėjosi. Žygimantas, nenorėdamas, kad pergalę laimėjusi kariuomenė plėšikautų jo valdose, patraukė, leidęs jai po mūšio šiek tiek pailsėti, į Livoniją, nes gavo žinių, kad Livonijos riteriai, laužydami susitarimą, teikė Boleslovui pagalbą. Baisiai nusiaubę visą šalį, ir kariai, kurie džiaugėsi dėl didelio grobio, ir vadas, atkeršijęs už skriaudas, sugrįžo žiemoti į Lietuvą.
Prasidėjus mūšiui, aukščiausiasis lėmė, kad nugalėjo teisioji šalis. Praradęs mūšyje dešimt tūkstančių karių, Boleslovas vargais negalais paspruko į Kijevą. Keturi tūkstančiai vyrų pateko į nelaisvę, tarp jų — žymieji karo vadai ir jo šalininkai. Visi tikėjo, jog puiki pergalė atneš taiką; taip ir būtų atsitikę, jeigu Žygimantas, nors kovos lauke jau pralieta pakankamai kraujo, nebūtų suteikęs tėvynei dar daugiau skausmo savo gal kartais ir reikalingu, ir teisingu, bet tarp žmonių nekenčiamu žiaurumu.