Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pavergti nepasiduodančius Žemaičius. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė, ir jis, jau nebesislėpdamas, nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią. Ivinskis sukilimo pradžią sieja su pasienio uždarymu, prekybos draudimais, Skirsnemunės sudeginimu ir ordino pasitraukimu iš Dubysos pilies.
Žemaičiai, kuriems buvo atneštos žinios, kad «javams nunokus» prasidėsiąs karas, sukilo dar gegužės mėn. (1409). Jie sudegino ordino vietininkui reikalingą Skirsnemunę, be to, puolė Žemaičiuose kitas dvi naujas pilis ir Klaipėdą.
Tuo pat laiku, kai kryžiuočiams galutinai išslydo Žemaičiai, jie buvo priversti skelbti karą Lenkijai (1409.VIII.6), nes ordinui nepasisekė Jogailos atskirti nuo ketvirtą kartą atsimetusio Vytauto.
1409 m. pradžioje ordinas aklinai uždarė Žemaičių sieną Lie-\ntuvon. Jis uždraudė ten pardavinėti arklius, galvijus ir medų.\nVytautas ėmė skųstis tokiu kaimyno griežtumu.
Kai sukilimas apėmė visą Žemaičių kraštą, kuriame jau nuo 1408 galo buvo atsiradę iš Vytauto Lietuvos « pašaliečių », ordinui išsilaikyti nebebuvo vilties. Krito jo statytos pilys, kurių įgulos buvo gabenamos toli į rytus^68. Tik Klaipėda atlaikė žemaičių puolimus^69. Ordino vietininkas su savo įgula pasitraukė į Prūsus, savo sostinę — Dubysos pilį pats sudegindamas^70.