ivykis

Žemaičių sukilimas 1409 m

4 teiginiai6 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Apžvalga

Santrauka

Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pavergti nepasiduodančius Žemaičius. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė, ir jis, jau nebesislėpdamas, nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią. Ivinskis sukilimo pradžią sieja su pasienio uždarymu, prekybos draudimais, Skirsnemunės sudeginimu ir ordino pasitraukimu iš Dubysos pilies.

Patikrinti teiginiai

Svarbiausi faktai

t-001aukstas

1409 m. gegužę žemaičiai sudegino Skirsnemunę ir puolė kitas naujas pilis bei Klaipėdą.

Įrodymai (1)
t-002vidutinis

Tų pačių įvykių fone ordinas 1409.VIII.6 buvo priverstas skelbti karą Lenkijai.

Įrodymai (1)
t-003vidutinis

1409 m. pradžioje Ordinas uždarė Žemaičių sieną su Lietuva ir uždraudė ten pardavinėti arklius, galvijus ir medų.

Įrodymai (1)
t-004vidutinis

Kai sukilimas apėmė visą Žemaičių kraštą, ordino vietininkas pasitraukė į Prūsus ir sudegino Dubysos pilį.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Kai sukilimas apėmė visą Žemaičių kraštą, kuriame jau nuo 1408 galo buvo atsiradę iš Vytauto Lietuvos « pašaliečių », ordinui išsilaikyti nebebuvo vilties. Krito jo statytos pilys, kurių įgulos buvo gabenamos toli į rytus^68. Tik Klaipėda atlaikė žemaičių puolimus^69. Ordino vietininkas su savo įgula pasitraukė į Prūsus, savo sostinę — Dubysos pilį pats sudegindamas^70.
Visi teiginiai ir įrodymai (4 teiginiai, 6 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.

Provenansas

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas

Vidinis šaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)46