Vytauto kalinimas Krėvoje, pabėgimas į Mazoviją ir pasitraukimas į Prūsiją

PDF 272

Lais­ vai prie jo prileidžiama tebuvo žmona Ona, kuri, lais­ va valia nutarusi dalytis su vyru likimo užkrautais var­ gais, čia jį ir palydėjo su dviem mergaitėmis. Ši aplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į lais­ vę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios prie­ žastys. Vienas sargybinis kar­ tą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą. Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargy­ binius ir pasprukti iš priešo rankų ir nuo tikros mir­ ties: draugai jau, girdi, parūpinę visko, kas reikalinga bėgliui. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir pa- P a b ėg a iš p radžių į spruko į Mazoviją.

PDF 273

Tiesą sakant, jam derėjo ne kalbėti užuolankomis, o aiškiai prisi­ minti, jog ne taip seniai pats buvo sudaręs su Jogaila sutartį, nukreiptą prieš Kęstutį bei jo šeimyną, tačiau žmogui, tykančiam užgrobti Lietuvą, nė motais, su kuo sudaryti sutartį, su kuo nutraukti, jam svarbu, kad, čia vienus, čia kitus remdamas į pagalbą siunčia­ mais būriais, galėtų kurstyti ir skatinti tarp lietuvių neapykantą pačios Lietuvos pražūčiai. Todėl neilgai jis dangstė veidą atšiaurumo kauke: netrukus, pažadėjęs pagalbą, paskyrė Vytautui būstą Marienburge, ypač paakintas to, kad iš Žemaitijos bei tų Lietuvos žemių, kurios priklausė Kęstučiui, 1383 m e ta i traukė pas Vytautą žymūs bajorai ir, aukodami savo turtus, baudėsi sukurstyti karą prieš Jogailą. Tuo tar­ pu Jogaila, užkirtęs, kaip jis manė, kelią vidaus ne­ santarvei, nukreipė jėgas prieš išorinį priešą, norėda­ mas jį išvyti iš Poleksijos, kurią Jonušas, Mazovijos kunigaikštis, kilus nesutarimams tarp Lietuvos valdo­ vų, buvo neseniai atėmęs iš lietuvių.

PDF 271-272

Nedrįso Jogaila greitosiomis imtis prieš jį kokių griežtesnių priemonių ir dėl senos drau­ gystės, ir dėl to, kad žinojo, jog šis ir paskutiniuoju V iln iu je J o g a ila įsa ­ k o su im ti K ę stu tį ir V y ta u tą K ęstu tis K r ė v o je p a ­ sm a u g ia m a s, V id i- m a n ta s n u k a n k in a ­ m a s ratu, V y ta u ta s įm eta m a s k a lėjim a n 2 7 3 laiku rodąs jam palankumą. Jis taip ilgai brandino nu­ sikalstamą sumanymą, kad Vytautas turėjo pakanka­ mai laiko išlikti gyvas ir sulaukti geresnių dienų. Kai jį vežė iš Vilniaus į Krėvą, jam rodė karališką pagar­ bą; čia irgi buvo laikomas nelyginant karalius, tik nuolatos saugomas budrios sargybos, kuri neleido nei su artimaisiais pasimatyti, nei su kuo pasikalbėti.

PDF 272

Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargy­ binius ir pasprukti iš priešo rankų ir nuo tikros mir­ ties: draugai jau, girdi, parūpinę visko, kas reikalinga bėgliui. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir pa- P a b ėg a iš p radžių į spruko į Mazoviją. Ten jį M a z o v iją , p a sk u i į maloniai priėmė kunigaikštis P rūsiją Jonušas, žmonos Onos tėvas, kuris jam suteikė paramą ir paskyrė valdų, tačiau, neilgai trukus, gal dėl kokios kitos priežasties, gal dėl to, kad žemę dažnai niokojo lietuvių antpuoliai, o gal todėl, kad ryžtingas vyras galvojo apie kokį būsimą karą ir dairėsi geresnių pa­ galbininkų, jis pasitraukė pas Konradą Celnerį, Prūsi­ jos magistrą.