Vytauto kalinimas Krėvoje, pabėgimas į Mazoviją ir pasitraukimas į Prūsiją
4 teiginiai4 įrašai0 ryšių
Krėvoje vienas sargybinis įspėjo Oną, kad Vytautui gresia mirtis ir Jogailos siųsti budeliai jau atvyko. Vytautui pasitraukus pas kryžiuočius, Jogaila nukreipė jėgas į Poleksiją, kurią Jonušas neseniai buvo atėmęs iš lietuvių. Vežamas iš Vilniaus į Krėvą Vytautas, pasak Kojelavičiaus, sulaukė karališkos pagarbos, bet buvo nuolat saugomas.
Laisvai prie jo prileidžiama tebuvo žmona Ona, kuri, laisva valia nutarusi dalytis su vyru likimo užkrautais vargais, čia jį ir palydėjo su dviem mergaitėmis. Ši aplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į laisvę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios priežastys. Vienas sargybinis kartą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą. Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargybinius ir pasprukti iš priešo rankų ir nuo tikros mirties: draugai jau, girdi, parūpinę visko, kas reikalinga bėgliui. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir paP a b ėg a iš p radžių į spruko į Mazoviją.
Tiesą sakant, jam derėjo ne kalbėti užuolankomis, o aiškiai prisiminti, jog ne taip seniai pats buvo sudaręs su Jogaila sutartį, nukreiptą prieš Kęstutį bei jo šeimyną, tačiau žmogui, tykančiam užgrobti Lietuvą, nė motais, su kuo sudaryti sutartį, su kuo nutraukti, jam svarbu, kad, čia vienus, čia kitus remdamas į pagalbą siunčiamais būriais, galėtų kurstyti ir skatinti tarp lietuvių neapykantą pačios Lietuvos pražūčiai. Todėl neilgai jis dangstė veidą atšiaurumo kauke: netrukus, pažadėjęs pagalbą, paskyrė Vytautui būstą Marienburge, ypač paakintas to, kad iš Žemaitijos bei tų Lietuvos žemių, kurios priklausė Kęstučiui, 1383 m e ta i traukė pas Vytautą žymūs bajorai ir, aukodami savo turtus, baudėsi sukurstyti karą prieš Jogailą. Tuo tarpu Jogaila, užkirtęs, kaip jis manė, kelią vidaus nesantarvei, nukreipė jėgas prieš išorinį priešą, norėdamas jį išvyti iš Poleksijos, kurią Jonušas, Mazovijos kunigaikštis, kilus nesutarimams tarp Lietuvos valdovų, buvo neseniai atėmęs iš lietuvių.
Nedrįso Jogaila greitosiomis imtis prieš jį kokių griežtesnių priemonių ir dėl senos draugystės, ir dėl to, kad žinojo, jog šis ir paskutiniuoju V iln iu je J o g a ila įsa k o su im ti K ę stu tį ir V y ta u tą K ęstu tis K r ė v o je p a sm a u g ia m a s, V id im a n ta s n u k a n k in a m a s ratu, V y ta u ta s įm eta m a s k a lėjim a n 2 7 3 laiku rodąs jam palankumą. Jis taip ilgai brandino nusikalstamą sumanymą, kad Vytautas turėjo pakankamai laiko išlikti gyvas ir sulaukti geresnių dienų. Kai jį vežė iš Vilniaus į Krėvą, jam rodė karališką pagarbą; čia irgi buvo laikomas nelyginant karalius, tik nuolatos saugomas budrios sargybos, kuri neleido nei su artimaisiais pasimatyti, nei su kuo pasikalbėti.
Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargybinius ir pasprukti iš priešo rankų ir nuo tikros mirties: draugai jau, girdi, parūpinę visko, kas reikalinga bėgliui. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir paP a b ėg a iš p radžių į spruko į Mazoviją. Ten jį M a z o v iją , p a sk u i į maloniai priėmė kunigaikštis P rūsiją Jonušas, žmonos Onos tėvas, kuris jam suteikė paramą ir paskyrė valdų, tačiau, neilgai trukus, gal dėl kokios kitos priežasties, gal dėl to, kad žemę dažnai niokojo lietuvių antpuoliai, o gal todėl, kad ryžtingas vyras galvojo apie kokį būsimą karą ir dairėsi geresnių pagalbininkų, jis pasitraukė pas Konradą Celnerį, Prūsijos magistrą.